Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kai susirinko nemažai skalbimo, pienininkas Stanislovas pabandė kalbinti Mortą. Parėjęs truputį anksčiau iš pieninės, pavalgė, trumpam prigulė. Po valandžiukės atsikėlė, nusiprausė, švariau apsirengė ir pavakariais atėjo pas ją.  Morta jau prie žiburio. Ji ruošėsi eiti į tvartą, kai kažkas susibaladojo priemenėj ir netrukus duryse pasirodė pienininkas.  Sulaukusi netikėto svečio, ji tuojau užpūtė liktarną, o milžtuvę pastatė atgal ant suolo. Šiek tiek nustebusi, Morta pakvietė Stanislovą sėstis.
- Svečias nebuvėlis, - pajuokavo ji nusirišdama prijuostę, - tiek laiko kai kaimynai, o užeinat tik pirmą kartą...
- Atrodo, kad nelabai laiku. Matau pasiruošusi išeiti, turbūt trukdau? - sėsdamasis prie stalo paklausė, - bet aš tik trumpam, porai žodžių, ilgai netrukdysiu.
- Nė kiek netrukdot. Tokius darbus kaip mano bet kada galima padaryti, - nuramino jį Morta, - būtų malonu ir ilgiau pasišnekėti, ne tik porą žodžių. Tikriausiai jūs pats skubate?
- Nėra kur skubėti, dar visa naktis prieš akis. Vasarą tokiu metu saulė būtų dar aukštai, šviesu iki pat dvyliktos nakties. Gali dar daug ką nuveikti... Dabar tai jau tamsu, nesinori niekuo užsiimti, tik į miegą traukia.
- Jums ir pamiegot ne pro šalį, taip anksti kasdieną keliatės. Aš irgi keliuosi anksti, bet kada tik neatsikelk, pas jus languose jau šviesu.
- Nieko nepadarysi, toks darbas. Nori nenori - reikia keltis, nors kitą kartą būna ir labai sunku.
Persimetę dar keliais nereikšmingais žodžiais, jie pritrūko kalbos. Stanislovui buvo kažkaip nedrąsu, o Morta laukė, kada gi jis pagaliau kažką pasakys. Po minutėlės tylos jis vis tik ryžosi pradėt kalbą, dėl ko čia atėjo.
- Artinasi Kalėdos, Nauji metai, tokios didelės šventės, o aš, net sarmata žmogui sakyt, labai sučiuręs, - pradėjoStanislovas, - viską pasidarau pats, bet skalbti nemoku. Apskalbdavo dukra, bet dabar negaluoja. Galvojau, galvojau ir sakau imsiu ir paprašysiu kaimynės... Gal neatsisakys manęs pašvarinti šventėm.
Morta lengviau atsikvėpė. Manė, kad gal su pienu kas nors nutiko, gal nešvarus, gal sugižęs, kai dabar pienui sumažėjus vakarykščio primaišo. Būtų labai nemalonu, o dabar...
- Ką čia daug galvot, ateisiu ir padarysiu tvarką, - pasakė ji beveik linksmai, - gerai, kad iš anksto pasirūpinot. Prieš pat šventes norisi ir savo namuose susitvarkyt, dar seserims teks padėt, nebūtų laiko, o dabar nors ir rytoj. Aš visada galiu.
Prieš išeidamas Stanislovas dar kartą apsižvalgė po vidų. Visur švaru, jauku, gražu, šiltai prikūreta. Trobelė iš lauko tiesiog baisi, sukrypusi, sutūpusi, nušiurusi, pasišiaušusiu stogu, o viduje - gražu žiūrėt. Kur nepažvelk, visur balta: suolai, stalas, palangės. Ant plūktinių grindų austinių takų pritiesta, lovos pasienyje gražiai užklotos... „ O pas mane? Namas naujas, gražus, o viduje velnias galvą nusisuktų. Ką reiškia, kai namuose nėra šeimininkės... “
Morta kelias dienas iš eilės darbavosi pas Stanislovą. Jeigu dirbt iš pat ryto, tai galima būtų daug daugiau padaryt, o dabar ji ateina apie dvyliktą, kai pareina iš pieninės pats šeimininkas.  Žlugtas susidarė nemažas. Vieną dieną viską užmerkė, antrą - iki vėlyvo vakaro  trynė ant lentos, trečią dieną skalavo, džiovino. Gerai dar, kad diena pasitaikė graži, saulėta,  su vėjeliu.  Daug kas išdžiuvo lauke, kai ką teko ir kambaryje baigt džiovint. Sausus skalbinius kočiojo, kai ką lygino prosu, viską gražiai sudėliojo, o prieš išeidama dar išmazgojo kelių dienų, sumestus į bliūdą naudotus šaukštus, indus, išplovė grindis.
Stanislovas patenkintas ir laimingas.
- Tai ačiū, - džiaugėsi  jis, - kiek gi aš tamstai skolingas?
- Ką jūs, nieko nereikia, - atsikalbinėjo Morta, - juk kaimynai esam. Dabar aš jums padėjau, gal kada man ko nors prireiks, šauksiuos pagalbos. Šiaip, tai jums ilgai visko užteks, o kai prireiks, vėl ateisiu.
- Kaip čia dabar? Negali būti nė kalbos, - griežtai nesutiko Stanislovas. - Dirbot, vargot kelias dienas. Ačiū, kad neatsisakėt. Va jums dešimt  litų, - išėmė jis iš piniginės banknotą, - imkit. O čia dar sviesto, šviežaus, tik šiandien mušto. Kai dabar pieno sumažėjo, savo gal nepasidarot? - padavė nemažą gabalą, suvyniotą į sviestinį popierių.
Morta laiminga. Taip gerai atsilygino ponas pienininkas. Kaip tik bus šventėms. Galima bus išsikepti skanų pyragą, liks ir sausainiams, bandelėms, žagarėliams. Breivės žada skerst kiaulę, iš ten parsineš skerstuvių. Ko ne šventės?
Jau pavakrys, bet dar šviesu. Vakarų dangus dar tebeliepsnoja raudona ugnimi, ženklindamas vietą, kur nusileido saulė. Nurimo vėjas, nuo šiaurės pusės aštriai padvelkė šaltukas. Užsigalvojusi Morta skuba per kiemą namo. Ją pamatė trumpam į verandą išėjęs Robertas ir neiškenčia neužkalbinęs.
- Labas vakaras, - pasisveikino, žengdamas prie verandos durų.
- Labas, - stabteli Morta.
- Kažkodėl, kaiminkyte, pas Stanislovą pradėjai labai dažnai lankytis? Ir dabar ar tik ne iš ten eini?
- Na, o kas? - klausia Morta. - Ar tik nepavyduliaujat?
- Žinoma, ten kasdieną, o pas mane niekada neužsuki. Ar taip gražu?
- Jūs ne nabagas, turite Agotėlę, o Stanislovas vienas. Pas jį geriau apsimoka...
- Bet aš jaunesnis, - nepasiduoda Robertas, - argi tai nieko nereiškia?
- Senas jautis vagos negadina, - juokiasi Morta, - aš irgi ne aštuoniolikmetė.
- Niekaip negaliu suprast, kuo Stanislovas geresnis už mane?
- Niekas nesako, kad geresnis, bet jūs man per jaunas, o su Stanislovu mes ir pagal amžių tinkam. Argi ne puiki būtų iš mudviejų pora?
- Kaip čia dabar išėjo, kad pražiopsojau tokią simpatišką našlelę? - apgailestavo Robertas, - nesiseka man su moterimis.
- Nenusiminkit, aš jums dukterį užauginsiu, - guodžia vaistininką Morta.
- Kiek reikia auginti? Ji juk jau panelė, - stebisi šis.
- Panelė tai panelė, bet be dvidešimties aš jos niekam neatiduosiu. Tegul ilgiau pas mamą pasilepina. Paspės tos vargo košės prisivalgyti...
- Ar tikrai priimtum mane į žentus? Nebrokytum?
- Kas galėtų brokyti tokį žentą? Kiekviena uošvė norėtų. Jaunas, gražus, bagotas, o jeigu truputį žioplas prie moterų, tai net geriau, į svetimas mažiau dairysis.
- Jeigu taip, tai aš palauksiu, o dabar labanaktis. Aš jau visai sušalau beplepėdamas. Jeigu susirgsiu, tai pati būsi kalta.
- Ne bėda. Jei ir susirgsit, tai pats gi daktaras, susigydysit. Tiek visokių vaistų turit.
- Ar lankysi mane sergantį? - jau už durų rankenos paėmęs dar derėjosi Robertas, - norėčiau nors prieš mirtį sulaukti pačios palankumo....
- Turit Agotėlę, bus kas pasirūpina, - pasišaipė Morta, - o dabar labanakt.
2010-11-08 18:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą