Marijos žemė

Mano gyvybės norai troško kuo greičiau ištrūkti iš Marijos žemės materialinio skurdo. Šliaužiodamas savo gimtaisiais takais nuolatos svajojau apie šviesią ateitį. Ir liūdna, bet gimtajame žemės lopšyje aš jos tiesiog nemačiau. Nuolatos skambėjo mano sielos balsas, itin garsiai skelbdamas, kad galimybių išsiropšti iš šio užburto nepritekliaus rato nėra. Dairiaus, žvalgiaus, tačiau toliau nei baigiasi mano sodo valdos pažvelgti nesugebėjau. Manyje jau buvo apsigyvenę svajonių miražai, o juose nuolatos regėjau kaimynines šalis. Jų klestėjimą, augimą, tarytum aukso giją. Tokiai pagundai sunku atsispirti. Tuo labiau, kad gimtoji žemė galutinai nustojo guosti. Nesugebėjau užuosti savųjų gėlių kvapo. Ryškiau už saulę mano uoslėje žydėjo tolimųjų kraštų svajones pildantys žiedai. Labai retai manyje sėlino abejonių grūdeliai, skatinantys likti po gimtąja vėliava. Tačiau tai buvo taip retai, jog išmokau visų šių perspėjimų nepastebėti. Nors galėjau, nors privalėjau pasakyti sau stop, stop... pabusti iš to klaikaus sapno ir pravėręs akis tarti, jog ir čia nėra taip blogai kaip aš nugrimzdęs į savo sapno pelkę įsivaizduoju. Visgi tuomet aš to nepastebėjau, greičiausiai net nenorėjau sutikti. Palaipsniui manyje kilo maištas, žadinantis kraupų jausmą, kad būtina nuplėšti paskutines dar gimtinėje laikančias gijas ir bėgti. Į Airiją, Angliją, Belgiją, Olandiją... nesvarbu kur, svarbu bėgti. Belsti į svetimos šalies duris, sutikti su visomis diktuojamomis sąlygomis. Jei reikalaus klūpėti, reikalaus nusikirsti ranką, atsisakyti pilietybės. Buvau maištingas savo žemei, todėl ketinau įvykdyti įvairiausius reikalavimus netgi galėjau pažadėti, jog atsisakysiu ir Tikėjimo, svarbu priimtų, kad galėčiau, drebančiom lūpom įsikibti į aukso giją. Čiulpti tą materialinį peną iki apsirijimo. Apie tai svajojau, tuo ir gyvenau kartu grimzdau į savo gimtinės pelkę. Tuomet dar nesuprasdamas, kad savo skurdžią egzistenciją gretinu su viduramžių vergais. Be gimtinės, be altorių, be teisių į save. Tik tuomet to dar nesuvokiau. Todėl maištavau, pasiryžęs palikti viską, todėl jaučiausi teisesnis už visą gendančio pasaulio civilizaciją. Sustabdyti mano ryžto šauksmą galėjo tik kažkokie itin svarbūs pasikeitimai. Tik manojoje pelkėje, gyvenant man ir aibę amžių negalėjo niekas keistis, juk aš tebuvau paprastas šios žemės žmogus, kuris praradęs viltį bando kabintis už saldžių gyvenimo perspektyvų. Kita vertus, juk nesustabdė manęs, jog esu pirmo kurso studentas. Nebenorėjau statyti gyvenimo nuo pamatų, man reikėjo kažko greitesnio. Nestabdė mano lovoje jau antri metai gulinti draugė. Juk ji antri metai jau gulėjo mano lovoje, tad pabodus. Guodė tai, kad mylėjo. Kartu ir komplikavo, kadangi nemylinčią moterį palikti labai paprasta. Tačiau mylinčią pasakydamas išeik, tarsi išmeščiau iš antro aukšto kiaušinį. O kelti kančią, skaudinti mylinčią širdį palikdamas vienatvėje merdinčius lukštus aš nebenorėjau. Todėl išvykimas, buvo dar viena galimybė išvalyti savo gyvenimo vieškelius nuo man nereikalingų praeivių ir tai padarant su kuo mažesniais nuostoliais. Nebenorėjau iš Lietuvos išsivežti ar Lietuvoje palikti širdgėlos, bemiegių naktų, skausmo ašarų. Nebenorėjau matyti kaip mano draugė, apkabinus koją klūpo priešais mane, meldžia mirštančiojo angelo žvilgsneliu leisti pasilikti dar vienai nakčiai. Kam visos tos bereikšmės scenos, jei jos nieko iš esmės nepakeis. Žinoma, jaučiau atsakomybę, nors žinojau ko noriu, bet visgi buvau išsiblaškęs. Labai bijojau suklysi, laukiau tinkamo momento nuolatos brandindamas savo mintyse nuostabius aukso pilių statymo projektus.
Taip prabėgo ruduo. Mano smulkios užuominos apie kelionę Kamilei pasirodė keistokos. Tokie žoždiai kaip „čia nėra gyvenimo“ ar „metas apsispręsti“. Ji žvelgė į mane kupinu rūpesčio žvilgsniu, mylinti širdis tylėdama kaltės ieškojo savyje. Mačiau, kad jos nusistovėjusio gyvenimo pamatuose ima raitytis visa griaužiantys kirminai. Taip mylinčio angelo veidelyje atsirado baimė. Aš tą įžvelgiau, žinojau priežastį, rodės, kad ir mano kuklioji mergytė žinojo ką reiškia paskutiniųjų mėnesių elgesys. Bet ji tylėjo, tylėjau ir aš. Pradžioje pykčių nebuvo, tik visgi atsirado daugybė klaustukų, abejonių, nedasakytų žodžių. Kartais net pagalvodavau, pajausdavau, kad mus skiria ne mano noras išvykti, o jos neištikimybė. Nors tam realaus pagrindo nebuvo. Aš tą žinojau, bet klaidžiojimas savyje, žavios perspektyvos privertė mane pasiklysti. Nebesuprasti kur mano melas, o kur mano tiesa. Ištaręs žodį žinodavau, kad tai prasimanymas, bet laikui bėgant pats savęs klausiau ar tai tiesa. Ir visa ši nestabili padėtis skaudindavo nebylią mano draugę. Pakakdavo Kamilei po studijų užsisėdėti su draugėmis prie kavos puodelio ir grįžti namo pusvalandžiu vėliau nei įprastai. Mane draskydavo pavydo žaibai. Niekados nepriekaištavęs, pasitikėdamas draugės padorumu vieną dieną susivokiau, kad ja visai nepasitikiu ir to nepasitikėjimo spygliai kyla iš mano besiblaškančios sielos virpesių. Tai buvo naujas mūsų santykių etapas. Pakako pirmo karto, kuomet iš mano lūpų išsprūdo „dink valkata iš akių“ ir mano mergytės susirūpinimas pasiekė patį aukščiausią kritinės ribos tašką. Ji verkė, cypė, svaidė į mane tuo kas pakliuvo po ranka. Tuo pačiu atbėgusi glostė, bučiavo ją atstumiančias rankas. Nesunku buvo nuspėti, kad ji išvargus, nes niekada anksčiau Kamilė taip nesielgė, išvargęs buvau ir aš. Tačiau man tai buvo labai patogi proga pasakyti stop mūsų santykiams. Nors komplikavo vienas aspektas, kurį aš daugel kartų buvau apmastęs, tai jog ji atvykusi iš nedidelio miestelio į Vilnių studijuoti. Kur gyventi neturi, pinigų nors menkučio kampo nuomai neturi, neturėjau ir aš. O palikti ją savo name nebenorėjau, kadangi reikštų, kad mažiausia du mėnesius teks gyventi po vienu stogu. O atsispirti merginos žavesiui mano ginklų arsenale tokios apsaugos nebuvo. Tuo labiau, kad kitos patogios progos galėjo ir nebūti. Puikiai žinojau Kamilės charakterį, jog ji nuolatos visose bėdose kaltina save ir kartu tampa meilumo įsikūnijimu. Tad atstumti nusižeminusią gėrio širdį dar sudėtingiau. Nusprendžiau veikti.
Aš nekalta... netiesa... kas įvyko, kur esi tikrasis tu, šaukė kūkčiodama Kamilė. Kur mane išvarai? Juk neturiu kur eiti. Ir tai tiesa, nes savu laiku visas Kamilės santaupas skirtas studijų išlaikymui mes iššvaistėme. Buvome visai jaunučiai, negalėdavome atsispirti pagundai papramogauti. Tuo labiau jau tos jaunos panelės pradėję jų isitikinimu pilnavertį gyvenimą perka viską iš eilės, tarsi ruoštųsi mažiausiai dviems gyvenimams.
Neturėjau kito pasirinkimo, neketinau nusileisti, nes mano stebuklus žadanti žvaigždė šiuo metu man buvo svarbesnė, švietė ir masino ypatingu žavumu. Tam sunku buvo atsispirti, nes žmogaus prigimtyje jau užkoduota, jog prieš jo norus bejėgė tampa visata. Nekalbant apie kažkokią Kamilę, kurios taurumas priversiantis apsigalvoti mano akyse jau buvo nužydėjęs. 
Tu esi kliūtis... vos neprasitariau aš.
Mergina pradėjo šypsotis, nežinia ką ji tuo metu įžvelgė mano veide, bet aš tuo metu iš visų jėgų stengiausi panaikinti gailesčio užuominas. 
Tu mane maustai, nori išbandyti? Dėl to pastaraisiais mėnesiais elgiesi keistai., tu juk dirbtinai kūrei ekstremalias situacijas,  aš tave perpratau...
Akyse viltis, akyse gėris, meilė ir skausmo ašaros. Nepastebėti to nebeįmanoma visgi jau dveji metai...
Ruošies pasipiršti, dvejodama, prabilo Kamilė.
Išeik, ketinau pasakyti, tik supratau, kad mano mergytė paveikta pastarųjų mėnesių mano elgesio, tylomis, lyg nebylus angelas taip pat kūrė pasaką žadančius planus. Tiesiog ji buvo atviresnė ir tą dien išsakė tai ko iš manęs tikėjosi. Matomai laukus mano žingsnio jau keletą mėnesių. Siaube, galvojau aš, juk iš tiesų Kamilė galėjo susidaryti tokią nuomonę. Slaptai tikėjos, patyliukais kūrė angeliškus planus, šypsojos mane padrąsinačia šypsena, tarsi sakydama aš jau pasiruošus. Tik viso šito aš nesupratau. Mano galva buvo užkrauta kitais rūpesčiais. Siaube... kaip nuvilti, kaip pasakyti, kokius žodžius parinkti, kad ji iškęstų. Nejau.. Kamilė verta tokio nežmoniško mano elgesio? Ir tikrai žinojau – neverta. O ką man daryti, nejaugi aš pasiklydau miškuose ir mano gyvastį, mano kūną siurbia nerimo pelkės. Nežadančios, jog atsiras mums priimtina išeitis. Viso to klausiau savęs, kartu grimzdau į pačią baisiausią realybę, stojusią priešais mano akis visa mano elgesio tiesa ir jos padariniais.
Aš tylėjau įspaustas į kampą, tinkamų žodžių apnuogintoje sąžinėje tiesiog nebuvo, nes ką aš būčiau bepasakęs visa tai žeistų, kankintų, galiausiai ją pasmerktų. Kas žino galbūt ji laikui  bėgant atgims, surinks į delną duženas, ramybe nuties tiltus į praeivių žvilgsnius ir vėl ims naiviai tikėti kiekvienu sutiktu žmogumi. Kadangi jau tokia Kamilės natūra atskleisti visą savo moterišką paslaptį. Atverti sąžinę, moralines nuostatas, gyvenimo požiūrį skleidžiant nuolatos pažeidžiamus tiesos spindulius. Naivi mergaitė kuomet jai įdiegė beribį atsidavimą, širdies dovanojimą. Įdiegė ir matomai nepaaiškino, jog tai tik metafora. Niekas tiesiogiai nedovanoja savo gyvybės. Tik ji to nesuprato ir savą tyrą gyvybės auką perdavė į mano malonę, globą. Iš pradžių visa tai atrodė malonus žaidimas, kol tuomet stovėdamas gyvenimo kryžkelėje aš suvokiau, juk tai didžiulė atsakomybė Jei abejingumo rykšte nukirtęs visus saitus kartu sutraiškysiu plieniniais gniaužtais ir jos tyrą širdį. Tai ką daryti? galbūt net ne kelionė mano elgesio priežastis, o ji. Įgrisus iki noro save neapkęsti. Galbūt ne Marijos žemės materialinis skurdas... tą vakarą aš pradėjau abejoti.