Rašyk
Eilės (73330)
Fantastika (2193)
Esė (1496)
Proza (10361)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1112)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ant balto sniego, ant sustingusio šalčio, iš krentančių žvaigždžių šviesos, iš prabėgusio laiko ir karčios praeities, aš rašau tau kupiną ilgesio laišką... Mano žodžiuose sustingsta bėgančios upės, it jūros banga subyra išsvajoti sapnai. Tarp tiesos ir tikrovės, tarp melo, tarp tavęs ir manęs viskas, kas buvo, sudužo, sušalo, nuskendo gilioj akių gelmėj... Mano žodžiuose beliko vakaro speigas, tamsi neviltis, ir daug klausimų, į kuriuos taip man ir neatsakei, nes nežinojai, ką reiškia tikėti, ką reiškia mylėti, ką reiškia gyventi iš to, ką jaučia žmogus... Ką reiškia bėgti ir nesustoti paskui paskutinį gęstančios saulės spindulį ir jį pasiimti, giliai paslėpti ir saugoti, kad šviestų, kad vestų, kad melo nebūtų...
Mano išgyvenimų kupinos mintys alsuoja laiško dvasia- nors žodžiai šalti, nors srūva iš skausmo širdis, nors troškimas tikėti nublanko, nors tamsoj aš užmerkiu akis... Mano sielos žodžiai lyg ledo gniaužtai sukaustę upes, lyg mėnesienos šviesa, vedanti po pasaulį paklydusį žmogų... Paklydusį žmogų nuo savo minčių, nuo tos keistos netekties be žinomybės žinant ir be jausmų išgyvenant, be žodžių mylint, ir be tikėjimo tikint...
Ant sidabrinio visatos slenksčio auš ryto aušra ir mano žodžių neliks, nes sniegas ištirps... Ištirps mano žodžiai - ir tu niekada taip ir nesužinosi, ką Tau rašiau, kad apie Tave galvojau, kad Tavim gyvenau, kad kiekviena sekundė mano gyvenimą jungė, o Tau išėjus, - jį išskyrė, išardė... Tu taip ir nesužinosi, nes tirps ledas ir upės tėkme plauks mano vienatvė į mirties platybes, kur tavęs jau nebus.. Nesužinosi, kad tau dovanojau baltus sniego žodžius, šaltą žvaigždžių šypseną, paslaptingą laiko harmoniją ir visatos chaosą... Niekada nesužinosi, kad mano meilė neištirps, kaip ištirpsta pavasarinis sniegas, niekada nenustos skriejusi, kaip negali skristi paukštis su pakirstais sparnais, niekada nenustos žydėti kaip nužydi laukų gėlės, niekada negalės nubyrėti kaip nubyra rasa nuo žolės, nes mano meilė tikra - tikra, koks begali būt tikras žmogus savo jausmuos... Tikra, kokia begali būti mirtis... Tikra...
2010-11-07 21:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-08 10:26
Dvasių Vedlė
Tirlim pirlim, kaip man bloga, kad tu manęs nemyli, tralialialia, o aš tave vis dar myliu, bla bla bla, todėl einu nusišaut.

Dienoraštis tai, dienoraštis. Dienoraštį reik slėpti po pagalve, o ne kišti visam svietui (ir piktai malamutei) į akis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą