Iš atminties

Mano tarnaitė -
išnyrusi iš atminties
ant šieno vartosi.
Žmonės išgena
gyvulių bandas iš tvartų,
o ant tvorų, džiūsta
suakmenėjusios liemenėlės
ir jos kelnaitės.

Ir išnyrusios
iš atminties -
medžių šakas, šaknis
pagrauž jūros smiltys.
- Ar apsimoka
liežuviais malti?
- Ar viduržiemiais
žydinčius medžius
išvysime?
Ruduo. Ir vysta
mūsų mintys alkanos.

O išaušus -
išnyrusios iš atminties
mūsų mintys išauga
sulig namais, medžiais
didumo.
- Ar sunku iš Ateities
tą jauną Praeitį išimti?
O ant stogų -
pypkiuoja
kaminų visas šimtas
ir mūsų gyvenimai
smilksta,
ir dieną, naktį
dūmai rūksta.

Ten ir karvės
išnyrusios
iš atminties - baubia
ir žvengia žirgai
lyg mirties dieną.
Mauroja gyvuliai
į dangų
užvertę galvas,
o išnyrę iš atminties -
šunys - katinus nusivyjo,
o kažkas
nematomas - nakčia
nubrido per ražienas.

O netrukus
ateis rudens metas
ir Bobų vasara
iš atminties išnyrus,
ir ims žvengti
mano kumelės palaidos,
o kažkas, ims
ir mano rudenį
palaidos,
o tenai,
kur laukai, miškai -
žmonės - kopia medų.

O jeigu, staiga
imtų ir iškristų sniegas,
o jeigu, staiga
imtų žaibuoti ir lyti -
nusileistų
sunkūs debesys -
ant klanų, balų,
o aš, guldyčiau
plytą, prie plytos
ir vakarais gerčiau -
užmaršties
skaidrų alų?

Ruduo. Artinas žiema.
Išnyrusios iš atminties -
mintys
kaip peteliškės miršta,
o peteliškės
kaip balandžiai vartosi.
Ir staiga
mūsų sapnuos
psirodo,
kažkoks,
dar nematytas veidas.