Durys

DURYS

Atsidaro durys. Džy net nespėjo ištiesti rankos ir nulenkti rankenos, jos pačios ėmė ir atsidarė, jam nieko nereikėjo daryt, nereikėjo eikvoti energijos, nereikėjo sukti galvos apie nereikšmingą rankos judesį, žinojo, jog ėjimas ten yra nuobodžiavimas, bandymas sukurti tiesos iliuzija. Taigi pats nepajuto kaip atsidūrė viduje. Džy stovėjo troleibuse. Važiavo pagal dienos planą, tvarkaraštis įsakė 10h būti darbe. Po vakarykštės nakties Džy atrodė nekaip, jis snūduriavo įsikibęs už troleibuso turėklo, beveik vimčiodamas. Norėdamas atrodyti ne taip įtartinai užsidėjo pilką švarką, kuris buvo šiek tiek pasiglamžęs ir dėl to neatrodė labai kvailai prie sudriskusių Džy kelnių, pro kurių skyles ryškiai švietė languotos pižaminės kelnės. Nuo nemigos ir nuovargio pajuodavusios akys slėpėsi po anarchistiška kepure iš po kurios kyšojo mėlynos skiauterės plaukų galiukai.
- Reformatai. Kita stotelė – Vingis.
- Vingis. Kita stotelė – nevilties žiedas. Pabundu nuo žmogaus roboto balso, griūdamas bėgu durų link, ant žemės nukrenta ausinės, parpuolu užkliuvęs už kažkokio snargliaus kojos. Pargriuvęs staiga pagriebiu ausines ir beveik keliaklupsčias, pusiau griūdamas ir po nosim murmuliuodamas palieku tą keistą žmonių išradimą, su per dienas tą patį kalbančiu žmogumi robotu. Regis buvau užmigęs ir labai gerai, nes greičiausiai būčiau apsivėmęs. Penkios minutės po 10h. Nieko tokio, vėluosiu. Tik įėjęs staigiai deduosi darbo aprangą. Švarų juodą kostiumą, išsiimu auskarus, kurių nespėjau išsiimti prieš darbą, paslepiu plaukus po dailia juoda skrybėle ir plius minus atrodau padoriai.
- Donatą Žydautą kviečia vadybininkė.
- Mes nesiskundžiame jūsų darbo kokybe, tačiau jūsų punktualumas yra siaubingas, turėtumėte labai džiaugtis, kad dirbate pas mus, daug kas galėtų tik pasvajoti apie palydovo darbą viešbutyje. 10h atvyko svarbūs svečiai iš užsienio, kuriuos aptarnavo barmenas, nes jūs laiku nepasirodėte darbo vietoje. Tu esi velniškai laimingas šunytis, kad visa tai atsipirks pasiaiškinimu, tačiau reikalaujame punktualumo sekančiais kartais. Ir prašau, suvalgykite kokią gumą ar ką nors, nes ne tik atrodote prastai, bet ir kvapas ne pats geriausias nuo jūsų sklinda.
Toji mano vadybininkė puikus žmogus, bandžiau kartą ją kabinti, tai dėl to, matyt, taip atlaidžiai ir žiūri į mano elgesį, dar dabar pastebiu, kad prieš mane ji stengiasi atrodyti gražiai, susitvarkiusi ir panašiai, juokinga iš tikrųjų, kai supranti ką ji daro, o aš dabar tiesiog stengiuosi ignoruoti tuos signalus arba šiaip žaisti tame flirtavime. Manau ji pati nesupranta, kad aš ją perkandau per tas dvi savaites. Stengiuosi greičiau prastumti darbo dieną. Dienos vidurį pradedu atsigauti po vakar, šiandien visi čia tokie supistai malonūs, kad karts nuo karto vis ima pykinti, bet išmokęs naujojo meno, kuris mane tiesiog žavi, meluoti žiūrint į akis, sugebu susitvardyti ir puikiai atlikti savo vaidmenį čia. Nors nei su vienu nesu bendravęs iš esmė apie tai kas man svarbu, esu čia vienas numyliečiausių, vien dėl to, kad išklausau kitų istorijų ir pasakau jiems tai ką jie norėtų išgirsti – melą. Smagu kartais žaisti žmonių jausmais, tuo labiau labai paprasta tai daryt. Šiandien 5nis, gal dėl to visi tokie supistai malonūs. Šiandien dirbu iki 6, tai labai puiku, savaitgalis laisvas. Pasišypsau dar porai klientų.
- Sveiki atvykę, šiandien aš būsiu jūsų palydovas, prašau su manimi į 128 kambarį. Gero vakaro.
- Viso gero jaunuoli. Paduoda man 20lt už aptarnavimą. Jėga, esu įpratęs gauti po 5lt, o dabar visai krūtai. Na ką, darbas baigtas, atlieku atsisveikinimo ceremoniją ir išeinu.
Atsipeikėju nuo žmogaus roboto balso:
- Algirdo stotelė. Kita stotelė – Trakų.
- Trakų stotelė. Kita stotelė – Reformatai.
- Reformatai. Kita stotelė.... Staiga išlipu reformatuose. Daugybė spalvotų žmogeliukų išsidėsčiusių aš mažų laiptelių, laisvabūdiškai bebaliavojančių. Anarchija reformatuose.
Šiandien Džy jaučiasi dirbantis panku. Didelės kompanijos apsuptį, bet neturintis su kuo pasikalbėti, jo pilkas švarkas voliojasi ant mažų laiptelių, sudriskusios kelnės trinasi į betoną beieškant patogesnės vietos atsisėsti.
Su Džy susipažinau baigus 12klasių, kažkur besitrainiojantį aplinkui, tai kosmosas, tai reformatai. Pagrindinės pankų susirinkimo vietos. Buvo vasara, su juo kažkaip per daug ir nebendravome, labiau mėgau stebėti žmones iš šalies, jis irgi nebuvo labai stipriai išsišokantis ir besireiškiantis, tylus, ramus vaikinas, tai man visai patiko. Visi pankai tą vasarą pasuko Europos link, apie 20 mūsų iškeliavo ieškoti linksmybių svetur, nes tiesa pasakius veikimas tas pats per tą patį ėmė įkyrėti. Vaikštau į studijas, atlieku savo pareiga ir nieko. O kas turėtų būti? Nieko, visiškai nieko. Kažkurią vieną dieną, kaip kita vertus paprastai ir kiekvieną mielą dieną, piktai burbuliuodama apie gyvenimo beprasmybę ir neteisybę ir neapykantą sau, dėl to, kad esu paklūstančioji anarchistė, pankė kuri dirba sistemai, sugalvojau tokią idėją, viso labo tik tam, kad neišprotėčiau ar netapčiau etatine savižude, kad viskas ką darau yra mano plano dalis. Aš tai darau todėl, kad noriu pažinti save tam tikrose kraštutinumų ribose. Pažinti save kaip panką, pažinti panką, kuris dirba sistemai, pažinti save kaip keliautoją, pažinti save įvairiose srityse, kurios man trukdo. Viso labo, gyvenimą suprantu kaip formą reikalas tik tas kaip sugebėsi tą formą išpildyti. Visada maniau, kad laiko švaistymas yra žavingas dalykas, tai irgi tam tikra forma, tai ką aš veikiu, daugelis vadina laiko švaistymu, tebūnie, švaistau jį, nes manau, kad jo tausojimas yra labiau pražūtingas tokiems kaip aš. Laukimas mane sekina, išsunkia, neturėjimas konkrečios užduoties aplinkoje, kurioje norom nenorom tenka suktis. Grįžusi atgal laukiu kaskart to paties, kada galėsiu iškeliaut, tuomet laukimas prailgsta, veda į tamsiausias mintis, užplūstančias tave kaskart likus vienam su savimi, taigi laukimą tenką sudėti į formą, užpildyti veikla, kuri nors ir neatrodo baisiai prasminga, tačiau ji leidžia užsimiršti kas esi ir kodėl, tai paprasčiausias imitavimas, tam, kad neišprotėtum, nors jeigu apie tai aš susimąstau, jau leidžia teigti, kad ne viskas su manim yra gerai, klaidžioju ieškojimo bedugnėse ir ieškau rakto į utopiją.
Taigi, sėdžiu pankų apsuptį, vartoju alkoholį, bei kitus draustinus dalykus, nes man patinka apsvaigti, apsvaigusi tam kartui jaučiu kažkokią emociją ir tai man leidžia įsivaizduoti, kokia ji maždaug būtų iš tikrųjų. Čia kaip aklajam nupasakoti kaip atrodo spalva suteikiant emocijas. Įniršis, pyktis tai juoda, skausmas – raudona, sapnas – geltonas, nežinomybe, pasimetimas – balta. Aklasis nežino kaip iš tikrųjų tai atrodo, bet suteikia formą. Štai ko man reikia, formos, o tada išgauti turinį. Taigi svaiginimasis suteikia formą tam tikrų emocijų, laimės, meilės, pykčio, skausmo, draugystės. Nors kokie nachui jausmai. Man pakanka formos tiesa pasakius. Žvelgiu į Džy, besistengiantį atsipalaiduoti, aplink, kad ir kada čia ateičiau, išgirstu politinių temų, suima ir juokas ir noras įsikišti į pokalbį ir pasakyti, koks galų gale skirtumas, vis tiek neketinat eit ir kovot, o tik piktai pamurmuliuot apie sistemos išardymo galimybes.
Prieinu prie Džy pastebėjusi jo pasimetusį tarp daugybės laiptelių žvilgsnį. Prisėdu ir akimirka pati pasimetu, nuo nežinia ko, nežinojau ko jo paklausti, o ateiti ir atsisėsti šalia be priežasties, ganėtinai kvaila, taigi, kadangi jau atkreipiau Džy dėmesį, elementariai užkalbinau:
- Ai, pamačiau, kad vienas sėdi, su niekuo nebendrauji, pagalvojau prieisiu pakalbint, kaip tau besiseka?
- Taip pat kaip ir vakar, o tai tikriausiai reiškia, kad visiškai niekaip. Bandau prisigert ir tiek.
- Buvai darbe šiandien?
- Atrodo buvau. Ėjau bent jau, pamenu, kad ėjau, nors pamenu ir kaip išėjau. Matyt buvau. Gal turi trumpų popieriukų?
- Aha, prašau – sukamės parūkyt.
- Tas darbas apskritai, man tėra kažkoks tai fonas, kita vertus, neturiu kito pasirinkimo, nors dabar jau išmokau manipuliuoti tuo, ką darau, net susigalvojau, kodėl taip darau, lengviau taip laukti, susigalvoji priežastį, čia kaip gyvenimo teatras.
Džy geria alų, rūko cigaretę. Džy geria alų, rūko cigaretę, traukia aitrų žolės dūmą. Džy geria alų rūko cigaretę, traukia aitrų žolės dūmą, kosėja. Dar valandėlė gurkšnojimo ir Džy nebesijaučia dirbantis panku, dabar jis jaučiasi esantis panku. Matau Džy einantį link manęs ir godžiai besilenkiantį prie mano lūpų, jis prikiša savo lūpas šalia manųjų ir išpučia žolės suktinės dūmą, tada atsigula šalia manęs. Aš apsisukusi padedu rankas per jį prie pečių, išpučiu dūmus, pasilenkiu ir pabučiuoju. Jis staigiu judesiu mane parverčia, apsižergia ir ima dar stipriau bučiuoti. Aplink pilna žmonių, tačiau tai tampa nebesvarbu, nieko daugiau tą vakarą ir nebeįvyko, daug bučinių, alkoholio, glamonės, peršalimas. Džy labai pasigėrė, apsivėmė, parvedėm jį į plotą, paguldėm ir iki ryto autas. Ryte apsimetu, kad Džy mano gyvenime niekada nebuvo, kad jis neegzistuoja. Būdama čia, ėmiau žavėtis keistais dalykais, mane pradeda jaudinti tokie dalykai kaip užmarštis ir stengiuosi visais būdais ją išgauti. Jaudina melas, ypač patinka meluoti sau, kartais eilinį kartą neapsispręsdama ir viduje susiginčijus su savim, dvejodama priimti sprendimą, nežinodama, kuris iš jų yra tinkamas, nusprendžiu naiviai patikėti melu, kurį sukuriu čia ir dabar ir iš tikrųjų taip dažnai pradėjau sau meluoti, kad nebesugebu atskirti tiesos nuo melo. Tiesa yra, tiesos nėra, yra – nėra, tai visiškai nebeturi prasmės, tiesa nebetenka prasmės, tuokiu atveju, melas nebetampa melu, nors prisipažinsiu kartais mane tai erzina. Vieną eilinį kartą apsimelavusi pati prieš save užmiršau savo lytį, matyt tiek daug kartų per dieną pagalvoju apie vyrus, kad sykį nuėjusi į tualetą bandžiau nusimyžt atsistojusi, net nepagalvojusi, kad neturiu daikto skirto myžimui atsistojus, jau buvau bebandanti išsitraukti iš kelnių žvėrį, kai pajutau per pėdkelnes besiveržiančią srovę. Akivaizdu, kad tą kart matyt buvau pavartojusi velnio lašų, nors tiksliai neprisimenu, pamenu tik faktą ir galų gale koks skirtumas. Esu naivus meluotojas. Tikiu viskuo ką meluoju sau, gal dėl to, kad melas patrauklesnis, net aistringesnis už tiesą. Tiesa atsiranda savaime, ją sakyti lengva. Melas, perlipa keletą jausminių skalių. Junti nerimą, nepatogumą, kažkokį keistą diskomforto jausmą. Nors tiesa pasakius, nežinau kodėl žmonės jaučia diskomfortą. Galiausiai patiri nuostabų adrenalino antplūdį, o įvykdžius tobulą melo egzekuciją, švenčiame dvasinę pergalę peržengus save, nes tu sugebėjai apgauti save ir pasijausti akimirka laimingu....
Benita sėdėjo prie baro, mačiau ją atrodė kiaurai, tiesiogine ta žodžio prasme. Ji atrodė kaip vaiduoklis, net pasirodė, kad jai iš nugaros išlindo barmeno ranka su alaus bokalu, tada ramiausiai bokalą paėmė klientas, tiesiai per Benitos stuburą smogė ranka tada ištiesė pirštus po kuriais slėpėsi pinigai, barmenas paėmė pinigus, tas vaikinas ištraukė ranką iš Benitos šonkaulių ir nuėjo. Benita sėdėjo nejudėdama, toj pačioj pozoj gerdama savo alų, visiškai viena, atrodė visai gyvybingai, nors ir permatoma, arba aš buvau per daug išgėręs. Ji matė mane, žino, kad aš už jos nugaros, manau, kad pyksta už tą vakarą, kai mes reformatuose vartėmės ant laiptelių, tada aš prisigėriau ir tuo viskas pasibaigė. Na bet tai visiškai nesvarbu. Baras buvo pustuštis, sėdėjau su keliais seniai matytais draugais. Benita sėdėjo viena, jau minėjau tai, nusprendžiau prieit, bandžiau pasisveikinti, bet ji nekreipė į mane dėmesio, robotišku judesiu atliko alaus gėrimo ceremoniją. Tada staiga pašoko ir išbėgo, lyg kažką svarbaus pamiršusi. Sėdžiu bare, penktą kartą po pirmą, galiausiai suprantu, kad esu baisiai baisiai girtas. Patraukiu nuo savęs kažkokią girtą mergą, suprantu, kad jau kuris laikas miegu, aplink mane sėdi pilna nepažystamų žmonių, kažkokia nepažystama merga glosto man veidą, aš papykęs už tai, kad mane pažadino, nustumiu ją į šoną ir išeinu, lyg kažką svarbaus būčiau pamiršęs.
Pabudęs bandau atgaminti vakarykštį sapną, pusvalandį laužau galvą. Iš kažkokio keisto užkloto pamatau kyšančius Benitos batus. Nežinau kur buvau vakar ir nežinau kur dabar esu ir gal net vakar nežinojau kur esu. Nesvarbu, tai visiškai nėra svarbu, svarbiausia dabar batai. Esu čia prie iš po keisto užkloto kyšančių Benitos batų. Žvalgaus ir bandau susiprast, surast detalę, pirmą kartą taip stengiuosi prisimint. Neišeina. Pavargstu laužyti savo ir taip jau skaudančią galvą. Nusprendžiu, kad esu Benitos namuose, o galų gale koks skirtumas kur esu, nuo to niekas nepasikeis. Tiesiog nesugebu suprast kas yra tikra, o kas ne. Kur realybė, kur iliuzija, o kur sapnas. Iš šių trijų mėgstamiausias mano tikriausiai iliuzija, mano, kad iliuzija, tai aš. Realybės ir sapno gaminys.
Žvelgiu į kyšančius Benitos batus ir staiga prisimenu, kad jei čia yra Benitos batai, reikia paieškoti pačios mistiškosios Benitos. Jos nėra, nors tiesa pasakius, dar jos net nebandžiau ieškoti, nes nematau prasmės keltis. Vis dėl to pabandžiau keltis ir pamačiau, kaip sujudėjo Benitos batai, bet jos lovoje nėra, aš pats avėjau Benitos batais ir nesuprantu kaip. Na, bet juk visiškai nėra svarbu kieno batais aviu, kokio jie dydžio ir kaip jie atrodo. Man patinka šitie batai, jie tinka prie nulinkusios skiauterės ir sudriskusių drabužių. Apsisprendžiu. Eisiu, nežinau kodėl taip nusprendžiau ir tiesa sakant nežinau kur eisiu, nes jau vėloka, nors nežinau ar vėloka, dar nežiūrėjau į laikrodį, bet aš ilgokai jau čia, nors gal tai tik iliuzija, gal aš čia ką tik atėjau, nesvarbu, man reikia tiesiog eiti.
Nuėjęs į sėdėjimo kambarį, radau ten sėdintį svečią, jis modenstratyviai gėrė kavą ir rūkė cigaretę į mane net nežvilgčiodamas, nekrusteldamas, tarsi negyvas. Atrodė laimingas. Akyse užstrigo robotiškas kavos cigaretės judesys. Stovėjau užstrigęs vienoje pozoje, žiūrėjau į jį, nekalbėdamas, net nekrusteldamas, sustingusiu žvilgsniu į nepažystamąjį. Į duris kažkas beldžias, svečias nereaguoja, einu atidaryti durų ir kadangi žadėjau eiti einu pro tas pačias duris lauk, įeina Benita, žvilgsniu pasisveikina ir nueina vidun. Grįžtu po kurio laiko, o gal po keleto dienų ar net savaičių, gal net mėnesių, gražinti Benitai batus. Beldžiuos į duris. Benita nereaguoja, į vidų įleidžia svečias ir išeina kažkur. Tarpdurį padedu jos batus. Sėdėjimo kambarį randu ten sėdinčią Benitą. Ji geria kavą ir rūko cigaretę. Atlieka robotišką kavos cigaretės judesį. Sėdi lyg mirusi, bet atrodo laiminga. Akimirką išsigandau, bet staiga pamatau, kaip ji sumirksi, po to ji jau nebemirksėjo, bet aš bent žinojau, kad ji gyva. Sustingusiu žvilgsniu žiūriu į laimingą Benitos veidą, nieko negalvodamas, tuščiu žvilgsniu į nepažystamąją. Į duris beldžias svečias. Aš nereaguoju. Staiga pašoka Benita atsipeikėjusi iš transo būsenos ir nubėga prie durų, lyg skubėdama, lyg kažką svarbaus būtų pamiršus išbėga pro duris. Įeina svečias. Sėdžiu savo, o gal ir ne savo, nežinau, sėdėjimo kambarį. Geriu kavą, rūkau cigaretę, robotišku judesiu atlieku šią savižudžių ceremoniją, trukdančią tapti savižudžiu. Kaip numirėlis, nieko nejausdamas, net nemirkčiodamas, žvelgiu pro langą. Jaučiuosi laimingas. Pro langus prabėga skubanti Benita, staiga atsipeikėju ir išbėgu pro duris, lyg kažką svarbaus būčiau pamiršęs.
Stoviu priešais troleibuso duris. Atsidaro. Įlipu. Užmiegu. Pravažiuoju savo stotelę, nes nežinau pavadinimo, nežinau kur reikėtų išlipti, nežinau ką dabar sau pameluoti, kad išlipčiau. Vėl užmiegu. Žmogaus roboto balsas:
- žiedas. Kita stotelė – žiedas.
- Žiedas. Kita stotelė – žiedas.
- Žiedas. Kita stotelė – žiedas.
- Žiedas...........