Iššaunant paskutines patrankas

Ir to neužteko, kad taptum mano dalimi.
Mano skausmas pratekėjo dūrus sidabrine ietimi.
Padalinai į dešimtis dalių, viską kas mano buvo sukurta gyvuot kartu.
Tau neužteko nebylių atsidavimo valandų,
Neužteko iešmu pervertos sielos, neužteko nesibaigiančių naktų.

Išdeginau susikaupusias idėjas grįžt atgal.
Juk sakiau, jau užkaliau tamsiąsias duris.
Ir nebesakysiu, jog manęs niekas nesustabdys.

Tarsi pažadas ore klajojai. Tarsi ateities orakulas.
Kai perdurdavo mano sparnus, kai sugriaudavo kelius,
Kai įsikibdavo jausmas per tirštas, per gilus -
Klaupdavaus ir tikėdavaus, jog mūsų valanda išmus...

Tekdavo iškęst žvilgsnius gęstančius,
Akis pavargusias nuo smūgių, nuo pastovaus realybės nuvilimo,
Nuo rūko, krečiančio šalčio iš vidaus,
Žinant - ši liga nepaleis, nesiliaus, nepabėgs,
Tik, patys puikiai žinot, galutinai nuskandins, ar užkariaus.

Skęsk jei nori, bet ne prie mano akių.
Užgniaužk savo tikrą veidą, kaltink likimą, pats jauti -
Mes po mažu į šaltas pelkes smingam.
Nors pačioj scenarijaus praždioj viskas atrodė stipriai reikšminga.

Ar nelengviau tik kartą nužvelgt, vietą, kurioje gyvenai,
Paskutinįkart sudainuot baladę, kurios žodžių dar nepamiršai,
Sugrot abejingą maršą, atšąlusiom rankom..?
Paspaust galutinį pedalą - išgydyt mūsų sielas,
Iššaunant paskutines patrankas..