taip jie gyveno

Kostia buvo nelaimingas žmogus. Nelaimingas ir tiek. Jam labai nesisekė visose gyvenimo srityse, tad jis nutarė jog padarys išimtį ir pirmaus gėrimo srityje. Todėl Kostia kiekvieną dieną gerdavo. Žinoma, anksčiau gerdavo ne kiekvieną dieną, o tik savaitgaliais. Paskui gerdavo vidury savaitės ir savaitgaliais. O dar paskui jam susimaišė savaitgaliai ir savaičių viduriai, pirmadieniai ir sekmadieniai, o kartu ketvirtadieniai ir šeštadieniai. Ir Kostia gerdavo visomis dienomis ištisai. Savo kambaryje Kostia turėjo didžiulį murziną stalą ir Juriką, kuris kiekvieną dieną Kostios paliepimu privalėdavo kuo švariausiai šluostyti stalo nešvarumus. Kostia sakydavo „Po perkūnais, juk esi mano sūnus, tad tau nenukris rankos, jei imsi ir retkarčiais nuvalysi tą stalą“. Aišku ir paprasta. O bėda ir buvo tame, kad Jurikui niekaip nekrito rankos. Mat jis dienų dienas laukė, kol nukris jo rankos ir jam nebereiks valyti stalo. Tačiau dievas neišgirdo Juriko maldų ir pasaulyje jau buvo du nelaimėliai. Nelaimingasis Jurikas ir nelaimingasis Kostia. Tačiau Jurikas ne visada norėjo, kad jam nukristų rankos. Vieną dieną Kostia parsivedė didžiulį šunį ir padovanojo Jurikui. Jurikas labai apsidžiaugė ir labai mylėjo šunį. Bet atėjo vasaros atostogos, Jurikas išvažiavo pas močiutę ravėti daržų, kapoti malkų, valyti triušių narvų ir ganyti bukų vištų. Jurikas buvo pas močiutę du mėnesius, bet paskui turėjo grįžti pas Kostią, nes močiutė ėmė ir numirė. Beje, niekas nežinojo, kas tai močiutei užėjo ir ko ji numirė. Kai Jurikas grįžo namo vis dar labai stipriai mylėjo šunį. Gal net labiau mylėjo nei Kostią. Bet ilgai Juriko meilė šuniui netruko, nes ištirpo kaip sviestas, palaikytas prieš orkaitę. O pats Jurijus visada būdavo lyg orkaitėje, nes Kostia liepdavo jam valyti stalą. O jei Jurijus nevalydavo stalo, Kostia Jurijų bausdavo šunimi. Kostia nebuvo kvailas todėl per du mėnesius išmokė šunį užpulti ir įkąsti. Bet netrukus kvailu pasidarė Jurikas. Ir vis labiau norėjo, kad jam nukristų rankos. Vieną dieną Kostios nebuvo namie, ir Jurikas pasikalbėjo su kaimynu Semionu. Semionas pasakė labai išmintingą frazę „jei yra problema, ją reikia šalinti. Ir problemos nebebus.“ Semionui labai patiko žodis “logiška“. Štai ką jis ir pasakė, kai Jurikas papjovė šunį. Semionas dar kartą pasakė „logiška‘ kai Kostia bandė papjauti Juriką. Bet atvažiavo policiją ir neleido Kostiai papjauti Juriko. Bet Kostia pasižymėjo atkaklumu ne tik gėrimo srityje, tad vėl bandė papjauti Juriką. Bet Jurikas ėmė ir pabėgo. Paskui Kostia ilgai verkė. Bet galiausiai nutarė nesijaudinti, o toliau pirmauti gėrimo srityje. Todėl Kostia kiekvieną dieną gerdavo. O Juriką tą pąčią dieną pervažiavo mašina. Kaip nekeista, Juriką pervažiavo Semiono dukra Petrova. Kadaise, kol Kostia dar nebuvo nutaręs pirmauti gėrimo srityje, Jurikas mylėjo Petrovą. Bet Petrova buvo bailė ir iš įvykio vietos pabėgo. Ji niekada ir nesužinojo, kad pervažiavo Juriką. Paskui Petrova susirgo vėžiu ir numirė. O Semionas buvo našlys, tad su laiku vedė, bet nesėkmingai. O Kostia ir toliau gėrė. Taip jie gyveno.