camino santiago

Tas kelias, tas vieškelis driekias į priekį,
Priebėgomis jis paliečia mūsų saulę,
Ir palieka mus mąsliais, be galo džiaugsmingais,
Tarsi mes driektumės kartu su tuo keliu be galo
amžinai..

Ir mėlynos supynės su geltonomis strėlėmis,
Tarsi majai, actekai mus vejasi dar vis..
Ir mes jau sutirpę, kaip šimtmečiais apaugę,
Kartu su ąžuolais atrandem tave,
O Santjagai, Jokūbe,
Ir driekias į priekį mūs pėdos įmintos
Kaip lokio nagai įsprausti amžinybėn
Ne jau šitas kelias buvo mums skirtas,
Tik nėjom nė vienas iš mūsų juo,

Ir spiegia sirenos, peršviestom plunksnom
Jo kviečia visus Į japonijos miestus,
Tenai mokinukės su kojinėm lig kelių
Vis skėčias it skėtis, pradžiugina mus,

Ir užrašai senių ant sienų pakibę
Parodo, kad esam teisingam kely,
Bet saulė jau leidžias ir bėgam nuo tako
Kur nors pailsėti  beribėj nakty

Iš aukso tos lūpos, ji stovi apgaubus
Ir tavo ir mano ten laiko širdy
O mes gale lauko, prie namo, ant šlaito
Rugiuose nurimę vis laukiam tavy

Tas kelias, lyg džiunglės, apaugęs kuoliukais
Į tolimą praeitį neša lyg korį tos bitės
Apsaugotos džiaugsmo beribėm dagtim,
Ir kas ją pridegtų iš anksto dėkotų,
Nes nėra man nieko mielesnio širdy,
Kaip karo ugnis, kuri sviedžia į priekį
Ten skraido Jėzaus karste drebulys
… lyg drugys
Ir džiaugsmo verpetai vis susuka mano galvą,
Kodėl aš galvoju be galo be krašto..
Kur mano namai, kur mano šeima..
Ten mano duktė.. Marija sniege papuošta
… purpurinėm sukniom
O Džeimsai, parodyk man kelią, kur skraidėm
… kadais su tavim..
Iš melo vaduojami esam kasdien.. Ir laimė aplanko..
Širdis dažnai plaka.. O aš vienas paliktas.. Suvarstytais batais..
Ir verda arbatą man žmonės mieli, nepalikdami nieko po savęs.
Tik trupinius. Ir vaiko akis.. Kurios ruošias pranešti man žinią..
Kad jis tik laikinas keleivis šioj žemėj.. Kur užvis labiau man rūpi
Žmogaus gerovė, o ne nuodai,  ir pakelės žvejai,
Kurie laiks nuo laiko užmeta į mane akį..
Audra, sukūrys ir pajuodusios akys, primerkti paakiai
Ir žiaurūs plėšrūnai, lyg stepių vis neša deglą,
Kuris skirtas tiek tau, tiek man, tiek visiems,
Iš kito pasaulio žmonės mieli man, nes priima mane
Su manta ir utėlėtom kelnėm, nors kelias jau įpusėjo
Aš dirbsiu pargrįžęs išplausiu Indus, susirašysiu kur ir ką man daryt,
Mane vejas pilkas debesis nuo kalno, ant kalno pilis,
Ir miestas paskendęs glūdumoj, ir aš toks mažytis
Man liūdna, kojos pritrintos, dūmai vis veržias aukštyn,
Ir stoviu it mūras įkastas į žemę, po vandeniu juokias žuvis
Aš išmetu irklą, švartuojuos prie kranto, ten laukė nuo seno
manęs švyturys..
Ir bėgau nuo pelkių, bėgau nuo velnio, kur tikras karys, kur kardas prie šono
Aš vienišas karys, aš stoviu prie kelio, jis žiūri į mane, o aš žiūriu į jį,
Čia kaip tas šuo, mažas didingas šuo, į kurį sulindęs legionas
O karvių dama, pikų dama karalienė, nuo seno žinojo mane,
Ji laukė, kol eisiu per pelkes, kemsynes ir prieisiu kito pasaulio pradžią,
Kur viskas iš naujo, kur nauja klasė, nauji mokiniai,
Kur žemė, kaip sniegas, kaip vilko nasrai, kur skraido palikti skėriai,
Kur viską nuvalgo ir palieka skatiką, kad prisidegčiau cigarą ir degčiau ilgai,
O ne kaip žvakė maža, kurią radau pakelėj, ir degsiu ilgai…
… ir neužgesiu
Aš tave ištversiu, ištversiu ir meilę, ir pyktį, pagiežą,
Aš viską ištversiu, eidamas tais takais, kurie praminti, bet užmiršti
… lietuviui ir visai šaliai…
Iškelsiu trispalvę, kaip everesto viršūnėj, juk kelias man primena kosmoso skrydį,
Tik nedėviu šalmo, nevaikštau mėnuly, aš vaikštau po žemę,
Paliesdamas pakelės žolę.. Kaip triušis aš bėgu į ašį paslėpęs akis..
Jos žiūri į priekį ir vėl mane mato, tarsi STOP! kadras man šviečiasi šis..
.. namas ir langas ir lovos..
Ir lašai krenta, pasrūva lyg upės..  O aš kojom aprištom.. kaip piratas..
Aš – benamis, šitą cunamio bangą genu.. Nes jeigu ne aš.. Tai nebūčiau aš..
Aš bėgčiau į krūmus, o ne šiuo keliu.
Ir vieškelis linksmai šnairuoja į mane, o aš jam duodu kelią.
Ir vejas jis mane. O bėgu žingsniais aš spėriais, kad neužklupčiau tavęs naktį..
Nepasiruošusio.. Arba išsipuošusio eiti į gimtadienį, bet ne į mano,
……Bet į veršelio, kuris štai nuotraukoje šypsos man.
Laimė pagauna mane, kai įveikiu kiekvieną metrą,
Nors mano lūpos tuščios kaip skrandis
Skrendu aš išskleidęs sparnus,
Sutikdamas vis naujų ir naujų konkistadorų

Ar to mes ieškom? Ar to mes ieškom?
Mes ieškom to. Mes ieškom to.

Draugingai išpūtęs nasrus aš nardau
Po pasaulį, be miego, be duonos
Tik su kelio lazda, tik su kelio lazda.