Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







          Atverti "Svajonė apie sniegą 31"

Sustojusi priešais pašto dėžutę, Lina kaip pašėlusi ima knistis po kišenes, iš jų byra monetos, sutrinti autobuso bilietai, o rakto nėra. Atsigrįžusi ji moja Keniui, prašydama atnešti krepšį, bet tas nesupranta ir, juokingai suraukęs veidą, žingsniuoja artyn.
    - Nerandu raktų! Krepšys automobilyje! – šaukia ji.
    - Och! Ir kaip gi kitaip! Vis dar nepriprantu prie šitos plevėsos!
    Užkimęs jo balsas kartu su rankomis sketeryčiojasi žvarbiame vėjyje. Nepiktai, visai nepiktai. Kaip vilkelis suktelėjęs ant kulno, jis neskubėdamas pajuda atgal link automobilio. Lina stovi sustingusi, spokso į Kenį ir šypsosi, net pati negalėdama sau paaiškinti, kodėl kūną užlieja toks gerumas. Apima keista nuojauta, kad ši diena ypatinga, nors tai tik eilinis antradienis ir ji testovi priešais savo pašto dėžutę, pasiruošusi ją atrakinti, belieka surasti raktą. Laiškų ji visai negauna, tačiau viską užkemša daugybė žurnalų, kurių ji irgi nebeskaito, tik krauna į krūvą ir palieka dulkėti, kaip ir visa kita savo ištuštėjusiuose namuose.
    Trakšteli kaimynų spyna ir pro duris kukliai išstryksi mergytė. Ji visai mažutė, tačiau Lina žino, kad jai jau devyneri. Balti mergytės plaukai nutįsę iki pečių, kaip šilko siūleliai, neturintys nei  tūrio, nei svorio, veido oda peršviečiama, visai bespalvė, o kiaurai per ją matyti išraizgyti mėlyni kraujagyslių žemėlapiai. Kartais Liną apimdavo nuostaba, kaip mergytė pajėgia stovėti ir vaikščioti, atrodė, kad jos kūnas susideda ne iš kaulų ir raumenų, o iš iš žiupsnelio besvorės, bekvapės masės, aptrauktos oda. Tai buvo jų dukros geriausia draugė. Ilgai Lina neįstengė pasisveikinti su mergaite, nepradėjusi kūkčioti, tai matydama, mergaitė pradėjo jos bijoti. Todėl jiedvi stengdavosi nesusitikti, iš tolo pamačiusios viena kitą, apeidavo didžiulį lanką ar pasukdavo kitu keliu, kaip daro vienas kitą palikę meilužiai. Bet dabar viduje sukirba mintis, kad tai neteisinga – negalima gi sukrauti savo sielvarto ant kito pečių, ypač ant vaiko. Ta mergytė juk galėtų būti jai dukra. „Kaip gerai būtų, jei pajėgčiau su ja pasikalbėti. Gal ir ji tuo apsidžiaugtų? “ – drąsina save.
    - Sveika Karine!
    - Labas, - sučiulba mergytė skaidriu balsu. Visai kaip senais laikais.
    Per kūną nusirita palengvėjimas. Lina beprotiškai bijojo, kad viskas bus pasikeitę, o tada ji nebežinos, kaip elgtis su žmonėmis, kuriuos taip gerai pažinojo. Kenis vis tikino, kad žmonėmis reikia pasikliauti ir tikėti, kad pasaulis jos laukia, telieka pačiai išdrįsti. Ir dabar ji pajunta, kad jis buvo visiškai teisus.
    - Kaip sekasi?
    - Gerai, - išdainuoja mergytė šviesiai, kaip angelas. Ji neatrodo nei nustebusi, nei nuliūdusi.
    - O mokykloje? – išspaudžia Lina užsmaugtu balsu.
    Pasijaučia, tarsi kištų nosį ten, kur nedera. Po nelaimės apie tai ji su niekuo nesišneka, bet kartą, atsitiktinai atsidūrusi prie mokyklos, žvilgtelėjo į langą: ten švietė ryškiai geltona saulė. Staiga pasirodė, kad mato dukros veidą. Akimirkai kūną sukaustė nuostaba, bet tuoj pat užtvindė gniaužianti baimė. Nusisukusi ji puolė bėgti, uždususi parlėkė namo, užtrenkė duris ir palindo po antklode. Vėl norėjosi išnykti, pasislėpti nuo viso pasaulio, bet saulė, kuri jai šypsojosi mokyklos lange, nepaliaujamai smaigstė mintis. Vėlai vakare ji išdrįso vėl ten nusėlinti ir viską apžiūrėti. Taip, lange kabėjo jų saulė, ta, kurią jiedvi kartu padarė, kai dukra mokėsi pirmoje klasėje. Drebančia ranka išvedžiotos lūpos, o akys iškeverzotos kaip du išsilieję blynai – vienas didelis, kitas mažėlesnis. Dukra net pieštuko tvirtai laikyti dar nemokėjo. Ant žando pilkavo atsišerpetojusi dėmė nuo trintuko. O kreivai suklijuoti spinduliai dabar atrodė tokie linksmi. Tik veido kontūras buvo nykus ir liūdnas, nuobodžiai tobulas, nes jį suaugusiom rankom iškirpo Lina pati. Prisišliejusi prie lango, pirštais ji zulino stiklą, bandydama pajusti spindulius. Bet stiklas buvo atgrasiai šaltas ir tai mirtinai baugino. Saulė verkė, Lina verkė, stiklas verkė, tik sniegas po kojom švelniai glamonėjo padus. Nusiavusi ji basa parbėgo namo.
    Ir dabar ji išsigąsta, kad, išgirdusi apie mokyklą, praras žemę po kojom. Žino, jei mergaitė paminės, kad ant sienos klasėje jie turi dukros nuotrauką ir vis dar apie ją kalba, ji tiesiog susmuks ir susilies su baltu patalu po kojom. Sniegas po padais ima minkštėti, virsta į klampią masę, kuri ištikimai priima pėdas, pasiruošusi apžioti ir visą jos kūną. Kojų nebelieka, kūnas slysta, plaukia tolyn. Bet priešaky suboluoja mergaitės galvytė, o jos balsas toks ramus, kaip savo paklydusius keleivius saugiai priimantis uostas. Apima jausmas, kad ji grįžta iš pavojingos kelionės ir po mėnesių mėnesius trukusios audros pagaliau galės pabučiuoti tvirtą krantą. Ašaros tyliai nurieda per skruostus, ir pakšteli ant odinių batų.
    - Bet mane, eh-eh… - mergaitė bando suregzti sakinį, mikčiodama, kaip ir kiti jos amžiaus vaikai. - Rytoj aš neisiu į mokyklą.
    - Neisi? Kodėl?
    - Mane operuos, - ištaria ji su nežymiu pasididžiavimu balse.
    - Operuos? – Lina suraukia kaktą.
    - Aha. Mano ausyje yra vandens, - aiškina mergaitė.
    - Nebijai? Juk nebaisu, ar ne?
    - Ne… Bet truputį bijau… - išlemena baltaplaukė išplėtusi didžiules, kaip stiklo karoliai, akis.
    - Nebijok… - pradeda Lina. Jau susiruošia paguosti mergaitę gerai žinomais būdais – nušluoti baimę į šalį, sumenkinti jaudulį, žadėti, kad viskas bus gerai. Bet staiga pati save sustabdo, o jos veide įsirėžia ištikimoji raukšlė. Ar tai teisinga - ar tikrai nieko baisaus, kad gydytojai su savo instrumentais knaisiosis po ausį? Gal mergytei tai atrodo be galo pavojinga, nors suaugę mano priešingai? Priešaky iškyla Helenos Bjerg atvaizdas ir visi kiti, kurie ją guodė, viską sumenkindami, užslapstindami. „Nieko baisaus, viskas bus gerai, nėra ko jaudintis“, – žodžiai daužosi ausyse, nuo jų gniaužia gerklę. Visai nesinori ant savo lūpų nešioti tokio melo, ji nori būti teisinga, tokia, koks buvo Kenis - jis nė karto nėra melavęs, visada kalbėjo tik teisybę. Ir būtent tai ją ištraukė iš duobės. Bet Kenis išmano savo darbą, todėl žino, ką pasakyti. O ji? Ką ji gali sugalvoti?
    Nedrąsiai žvilgtelėjusi į šoną, mato, kad Kenis artinasi link jų. Nepanašus į nieką kitą, tik į patį save, nemokantis meluoti: nei žodžiais, nei tylėjimu. Visas jo kūnas švyti neišduotu nuoširdumu, net jo žingsniai tokie tikri, kad bežiūrint, visą kūną užvaldo saldumas. Lina mato, kaip jis nykščiu rodo į jos krepšį, vaizduodamas, koks jis sunkus, jis ir vėl pradeda savo spektaklį, demonstruoja, kaip vargsta, ieškodamas raktų, kurie tikriausiai guli nuskendę to chaotiško pasaulio dugne. „Niekada jų nerasi, - norisi šaukti, - ir jei tau nepatinka, niekas tavęs neprašo knistis po mano pasaulį. “ Bet ne, atrodo, kad tai jam labai patinka ir jis nepasiduoda - kaip kokį zondą, kaišioja ranką į krepšį ir traukia iš ten Linos daiktus, vieną po kito. Vėl pasirodo įvairaus dydžio bei fasono lapai, susuktas ekologiškas maišelis, storas, rankomis megztas šalikas, kuris nenaudojamas čia trinasi jau daugybę mėnesių, apdaužytas obuolys, kvitukų, lapelių, servetėlių rinkiniai - atrodo, kad šis krepšio pasaulis neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kiekvieną daiktą Kenis iškelia į viršų, apžiūri ir pasivaipęs siunčia sau į glėbį. Bandydamas nieko nepamesti, smakru spaudžia visą turtą sau prie krūtinės. Galiausiai, kaip aštuntas pasaulio stebuklas, iš krepšio išnyra raktai. Ir vis dėlto jam pavyko! Įbrukęs raktą sau tarp dantų, jis iškelia į orą visą krūvą ir bando pademonstruoti, kad norėtų šveisti po krūmu, bet Lina mosuoja, liepdama kuo greičiau kišti atgal, nors dabar turbūt tik pasijuoktų, jei Kenis imtų ir šveistų viską po krūmu. Per kūną dar kartą nusirita šilta palaima, tokia saldi, kokia aplanko tik tada, kai įvyksta kažkas stebuklinga, kai mus pačiumpa likimas ir ima nešti su savimi, atimdamas visas jėgas, kai telieka tirpdantis kutulys, garas, alsavimas, besvoris lėkimas – iš savęs, į save, be jokios krypties.
    Palinkusi prie mergytės, ji klausia:
    - Ar gydytojas sakė, ką tau darys?
    - Ne. Bet jis sakė, kad naudos narkozę. Ir man negalima valgyti.
    - Taip, žinau. Kai atvažiuosi į igoninę tau duos skysčio, tokį vandenį, tik ne gerti, bet tiesiai į ranką gydytojas įdurs mažytę adatėlę ir…
    Sūri jūra vėl subanguoja gerklėje.
    „Adatos, adatos, adatos. Įdurs, įdurs“, - balsas trankosi galvoje. Rankomis nubėga šiurpulys, alkūnės linkį stipriai sugelia, kraujas ima tvinkti.
    Kenis jau visai čia pat ir ji supranta, jog nebespės nieko pasakyti. Taip apmaudu, kad nebeliko laiko. Bet ji vėl sutinka mergaitės akis – ir išsigandusias, ir lūkestingas - ir supranta, kad reikia kalbėti. „Nekreipk dėmesio į Kenį! Tegul jis viską girdi. “
    - Ar supranti, kad gydytojas tai daro tik tam, kad tu pasveiktum? Jis labai daug moka ir tikrai žino, kas geriausia, bet norėdamas mums padėti, kartais privalo daryti tokius baisius dalykus. Kai tau bus labai baisu, pagalvok, kad gydytojas viską daro tik tam, kad tau vėl būtų gerai, kad pasveiktum. Galvok apie tai, kad greitai viskas eisis geryn, nes gydytojas tau padės. Juk tam ir eini pas gydytoją, ar ne?
    - Taip.
    - Ar sugebėsi?
    - Taip.
    - Žinau, kad tau baisu, labai baisu. Ir man buvo baisu. Bet nepamiršk, kad gydytojas tau padės. Tikrai padės. Tikrai, - pagauta užsidegimo, ji kartoja ir kartoja savo žodžius. – Pasistenk galvoti tik apie tai.
    - Gerai, - linksi mergytė.
    Kenio lūpų kampučiai strykteli į viršų. Atsisveikinęs su mergaite, jis pagauna Liną už rankos ir tempia link durų.
    - Kas čia dabar? Ko ten prikvaksėjai? – puola, vos įžengęs į koridorių.
    - Ji taip bijo…
    Lina nusileidžia iš saldžiai kvepiančio įkarščio, burnoje sukirba rūgštelėjęs apmaudas – ir kam leido Keniui išgirsti visa tai, apie ką kalba paprasti šios planetos gyventojai, tie, kurie nepasiekia galaktikos, kur gyvena visi gydytojai.
    - Tai ką, sumanei dirbti mūsų darbą? Galvoji, kad kažką apie tai išmanai?
    - Jūsų darbą? – kutulys vėl sukunkuliuoja, kaip verdantis puodas. Džiaugsmas virsta į medaus arbatą, kuri pasiutiškai saldžiai kvepia, ne tik jai pačiai, bet ir jam. - Čia tikrai ne jūsų darbas! Jūsų darbas yra gydyti. Daryti, kad mums būtų geriau. Jūsų darbas nėra prašyti pacientų, kad jie priimtų jūsų pagalbą. Juk pats tai sakei! Ar pamiršti, ką kalbi?
    - Na ir užgiedojai! – priekaištas išsilieja į vaivorykščių juoką.
    Iš Linos akių išsiveržia du skaidrūs žiburiai. Prisiartinęs, Kenis palenkia galvą ir priglaudžia lūpas visai prie jos ausies, tarsi norėtų, kad niekas kitas neišgirstų, ką pasakys.
    - Esi visai teisi, mano Lina, - sukužda.
    - Kaip manai, ar jos mamai pavyko surasti gerą gydytoją?
    - Geriausias gydytojas yra ne tas, kurį randi, bet tas, kuris pats tave suranda, - Kenis vėl šnibžda jai į ausį, vis dar palinkęs link jos su išriestu, kaip gervės kaklu.
    Lina šypsosi sienai ir stovi nejudėdama. Atsitraukęs per žingsnį, Kenis kilsteli ranką ir ištiesia jai priešais akis savo delną.
    - Iš kur tu šitą gavai? – klausia, atkišdamas aptrintą kortelę. Jo akys ir vėl mįslingai švyti. Jis nežymiai sukrutina kortelę. – Čia mano vizitinė.
    - Iš kur aš žinau? Gal tu man davei? – Lina be jokio susidomėjimo išpučia orą.
    - Ne, Lina, negali būti. Ji labai sena. Tada mes dar nebuvom pažįstami.
    - Tikrai nežinau! Niekada jos nemačiau. Iš kur ją ištraukei?
    - Radau tavo krepšio dugne, kartu su šituo, - Kenis ištiesia susiglamžiusį melsvą popiergalį.
    Prisilenkusi Lina skaito pusbalsiu:
    - Skrandžio ir žarnyno ligos. O viešpatie! – sušunka ji ir, pačiupusi Kenio ranką, susmeigia akis į kortelę: - Sky-riaus-vedė-jas-ke-nis-rav-nas.
    Ji sustingsta, kaip žemėn įbesta lazda, ir praverta burna žiopso į Kenį, nekvėpuodama, nemirksėdama.
    Juos užvaldžiusi tyla galiausiai tampa tokia keista, tarytum iš mažo grūdelio būtų išaugęs per didelis stiebas. Lina supranta, kad tai nepavojinga, tereikia prieiti ir jį nuskinti.
    - Kai skausmai prasidėjo, kalbėjausi su šeimos gydytoju. Jis man visa tai davė, - mosteli į popierius. - Liepė pasiskaityti. Liepė pačiai pasiskambinti. Liepė… Bet…
    - Bet? Ką, nepasitikėjai, kad jis nukreipė tave pas patį geriausią gydytoją?
    - Keni, pagalvok, juk galėjau pati tau paskambinti!
    - Tačiau kažkodėl to nepadarei. Ir ką? Kažką praradai? – kalba jis, šokdamas antakiais. – Kaip matai, pats atėjau ir pasibeldžiau į tavo duris.
    Galiausiai jis atsitraukia ir apeina nedidelį ratą, o tada kilsteli nuo sofos krašto sujauktą Linos antklodę ir prisėda.
    - Taigi. Rytoj pagaliau turėsi ateiti į ligoninę, - ištaria, įrėmęs alkūnes į kelius ir priešais veidą vartydamas savo rankas.
    - Aha, - sumarma Lina, puldama tvarkyti antklodės.
    - Žinau, kad neateisi, - atsidūsta Kenis.
    - Ateisiu, - burbteli ji panosėje ir išskuba į balkoną.
    Pakilęs Kenis lentynoje suranda Mike’o Oldfield’o diską ir ištraukia jį iš įdėklo. Bet grotuvas atrodo miręs. Jis akimis apčiuopia laidus, po to apgraibo juos pirštais, galiausiai liaujasi. Priėjęs prie balkono, sustoja tarpdury. Pasilipęs ant slenksčio, savo figūra jis užpildo visą durų angą. Lina stypso basa ant apšerksnijusių balkono grindų. Norėtųsi čiupti ją už rankos ir įtempti vidun. Bet pagaliau jis susitvardo ir pats ištipena lauk. Šalta. Tas šaltis užvaldo visas mintis. Žodžiai, kuriuos buvo pasiruošęs sakyti, sustingsta ir kaip sušalę obuoliai iškrenta iš galvos, vietoj jų išsprūsta keisti sakiniai:
    - Čia labai šalta. Gal galėtum pas mane pernakvoti?
    Lina kilsteli nustebusį veidą ir nusijuokia. Jos akyse šmėsteli ligoninės kelnių meškinai, ir Kenis supranta, kad reikia pasiaiškinti.
    - Tik noriu, kad rytoj kartu nuvažiuotumėm į ligoninę. Be jokių cirkų. Och, Dieve mano! - jis pats save sustabdo, pykdamas ant savęs už tokį įžūlumą. Pasilenkęs prie Linos, vėl šnibžda į ausį. – Kad tau nereiktų klampoti per šaltį.
    Žodžiai nuskamba visiškai gaiviai, be jokio lipnumo ar provokacijos. Lina palaimingai šypsosi. Sustingusiu padu ji gramdo šerkšną nuo medinių balkono grindų, padai nebejaučia šalčio, atrodo, kad jie pakyla į orą ir kaisdami ima tirpti. Kenio plaukai vėl sukutena kaktą. Mintyse ji bando piešti vaizdą, kaip jis dabar turėtų atrodyti, kai stovi šitaip palinkęs prie jos ausies. Kokios gi spalvos jo plaukai – rusvi, pilkšvi, tamsiai gelsvi? Tai spalvai nusakyti ji dar nerado tinkamo žodžio. Jo žandai šiandien neskusti. Kaip ir Tomo. Ar gali būti, kad jie irgi badosi, kai jis bučiuoja? Žinoma - kaip gi kitaip. Ji susigriebia sau už burnos, tarsi būtų sulaukusi besibadančio bučinio, kūnas ištirpsta šiltoje palaimoje.

          Atverti "Svajonė apie sniegą 33"

2010-11-05 14:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-16 23:07
driezas
Per kūną dar kartą nusirita šilta palaima, tokia saldi, kokia aplanko tik tada, kai įvyksta kažkas stebuklinga, kai mus pačiumpa likimas ir ima nešti su savimi, atimdamas visas jėgas, kai telieka tirpdantis kutulys, garas, alsavimas, besvoris lėkimas – iš savęs, į save, be jokios krypties.

tu rašai labai puikiai. puikiai, kad galėčiau karpyti ir klijuoti čia pastraipą po pastraipos. tik susimąsčiau; ar aš galėčiau rašyti apie tokius liūdnus ir skaudžius dalykus kaip liga, negalia, išsekimas?

sunku pasakyti. neseniai mano dienoraštyje buvo žodžiai:

mes gyvename savo herojais,
o herojai gyvena mumis...

manau taip ir yra. ir kai rašai apie skausmą, pats jį jauti ir gyveni juo.

ačiū Dievui, yra ir malonių, šiltų pliūpsnių, kurie vitimi ir džiaugsmu prikelia tikėjimui ir palaimai.

einant kūriniui link pabaigos jų daugėja, Lina sveiksta, atgauna norą gyventi, mylėti.

nežinau kuo viskas baigsis, nors norisi kaip dažnai darydavau vaikystėj, nueit ir perskaityt paskutinį skyrių.

bet kol kas laikausi ir to nedarau.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-07 00:43
JoLukA
Nesupratau, kodėl Lina nusiavė batus, kai pamatė tą saulę?
Be to ir dar šitų: glamonėjo padus, saldžiai kvepiančio įkarščio, rūgštelėjęs apmaudas, vaivorykščių juoką ir dar keleto - viskas aišku, suprantama, įtaigu. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą