Velnias. Ir vėl.
Negaliu miegoti, negaliu, rodos, nei kvėpuoti. Mintys kaip vandens srovės skalauja visą kūną nuo galvos iki kojų pirštų. Nieko nekaltinu, aš pati padariau taip, kad tai taptų mano gyvenimo ritmu. Žiūriu į tave ir jaučiu viso pasaulio skausmą. Geriau gyvenčiau be maisto, be vandens ir be pastogės tik, kad jausčiau tavo šiltas rankas. Kai pažiūriu į tave, pradedu bėgti nuo savęs ir stebiu iš šono kaip tai apgailėtina. Kaip gaila šio vargšo žmogaus, kurį valdo nežinia, kaip gaila šios aklos būtybės, kuri parduotų save už tai, kad pajaustų darkart tą kuris išėjo pasiimdamas kartu su savimi jos savigarbą bei svajones. Paniekino ir paliko stovėti vietoje, be vilties judėti į priekį.
Laukiu. Noriu. Trokštu.
Reikia. Būtina.
Jo