spingsulė, tai - iš lopšio iškritusi siela

2010 11 05

Papasakojo man apie seserį mažąją,
Kuri nukritusi į šulinį pramušė ledą.
Apie sniegą aplinkui ir tylinčius medžius,
Kurie neraudojo, kai šaukės pagalbos.
Iškraipytais žodžiais nuo šoko,
Ji kumštukais beldės į pačią šalčio
Širdį, kur nerasi paguodos, virš
Palinkusios svirties. Po vieną
Blakstieną nuo medžio kiekvieno,
Tai duoklė, ne tik ateinančiai
Mirčiai. Tai aidintys priekaišto
Žodžiai motinai virpančiai.
Jos dukra po ledu rąstiniam kape,
Kuris klausėsi dar vakar balsų
Pirtyje. Kai moterys nuogos
Vantomis čaižė velnią po oda,
Nemaloniai jaučiasi šiandiena
Net puodai pajuodę nuo suodžių,
Vakar lapai nuo vantų atplyšę maudėsi
Rankų maišyklėj. Šiandien dingsta
Gija, nes moteris daugiau nesiartins
Prie vietos kur mirė jauniausia dukra.

Papasakojo man apie sūnų,
Kuriam tėvas ąžuolą siuvo
Į žemę už rūsio. Jis dievino
Savo berniuką mėlynakį,
Geltonplaukį, kuris taip
Primindavo pusnį. Kartą
Naktį, kai vėjas siautė už lango
Ir vėl į laukus atsibeldė
Šernai, naikinti jų bulvių,
Tėvui nieko nesakęs išėjo
Mėnesienai padėti kovoti
Su baisesniu reiškiniu, nei
Dygti pradėjusios usnys.
Tėvas pamatęs spingsulę
Išbėgo su šautuvu gelbėti sūnui,
Iššovė... to šūvio pakako,
Jog riksmas perskrostų
Senti pradėjusį kūną.
Ne šernas sušuko, tik
Gesti pradėjus spingsulė.