Žmogaus laikysena smurto pasaulyje

Žmogaus laikysena smurto pasaulyje.

  Kaip gėris taip ir blogis visais laikais gyvavo tarp mūsų. Visokių būta blogio apraiškų. Viena bene skaudžiausių  iš jų apibūdinama kaip smurtas: psichologinis arba dvasinis ir moralinis . Jis  krėtė žmoniją karais, muštynėmis, trėmimais, vandalizmais, žudynėmis,  buvo paaukota daug nekaltų ir niekuo dėtų  žmonių gyvybių .
  Visai kaip Balio Sruogos „ Dievų miške“ . Šiame kūrinyje vyravo jau sunkaus laipsnio fizinis smurtas: pralenkiantis daugelio smurto sąvokos suvokimą, bet dvasinis išnaudojimas visgi teko žymiai didesnis. Žmogus buvo pažemintas iki tiek, kad vietoj vardo turėjo numerį, kuo buvo sunaikinta jo asmenybė, o kartu ir palaužta dvasia. Taigi čia galima įžvelgti abu smurto atvejus. Esi verčiamas jaustis besieliu darbo įrankiu, kuris kuo greičiau turi iškeliauti anapilin. Ir viskas vien dėl to, kad kažkuri tauta norėjo būti aukščiau už visas kitas. Smurtas kilęs iš egoizmo, savimeilės, naudos siekimo. Sumenkinantis, išnaudojantis ir kruvinas smurtas.
    Gerai pagalvojus iš  esmės beveik kiekviename smurte pirmiausia apsireiškia kažkokio mąsto dvasinis išnaudojimas, o vėliau, dažniausiai daug ryškiau, ir fizinis. Pažvelkime į abu pasaulinius karus ir kitus  karinius, tarpvalstybinius konfliktus. Juk viskas kyla dėl vienos ar kitos šalies nepasitenkinimo, abipusio nesutarimo.  Galiausiai noras nugalėti tampa nevaldomas ir viskas prieina iki tokio lygio konflikto, kad neapsieinama be fizinio smurto. Ir nesvarbu, kuris buvo teisus. Na, bet čia jau moralės normos atlieka savo darbą.  Lygiai taip pat vyksta smurtas šeimose, buitiniai konfliktai, gatvės kovos ir kita.
    Kodėl tai vyksta? Kap į tai reaguoja žmogus ir aplinkiniai? visų pirma, bet kokiu atveju iškyla baimės jausmas. Bijoma pasipriešinti, papasakoti kam nors, paskųsti kitą, parodyti pirštu į neteisųjį, galų gale atsigręžti kai yra skriaudžiamas šalia esantis.
Žmogus bijo keršto, bijo susižaloti pats, netekti kažko. Visokių baimės rūšių čia galima aptikti ir kiekvienu atveju skirtingų. Baimę seka nusivylimas, nuostaba, ir galbūt susitaikymas. Mat maištaujantys dažnai netenka daugiau negu kenčiantys . Vadinasi, neapsimoka pasipriešinti. Geriau tyliai kęsti ..
  O kokia aplinkinių reakcija? Visokių atvejų yra . Pats žmogus ne visada yra toks stiprus, kad galėtų vienas susidoroti su jam tenkančiu smurtiniu krūviu . Visgi, dažniausiai visuomenė nemato ir negirdi: verkiančių vaikų, mušamų motinų. Nors visa tai vyksta tavo name, kaimynystėje ar net visiškai šalia tavo akyse. Čia jau ne visad baimė ima viršų, labiau pasireiškia abejingumas . Abejingumas savo kažkuria puse artimam, jeigu pažvelgtume iš krikščioniškos perspektyvos. Visi mes esam broliai ir seserys, tad turėtume gyventi draugiškai, užjausti vienas kitą. Tik pastoviai atsiranda Judų, šios taikios minties išdavikų. Todėl blogi dalykai visgi vyksta.
  Apie pasekmes ir kalbėti  plačiai nereikia. Susitaikę su smurto apraiškomis nebejaučia gyvenimo džiaugsmo arba jis sumenkinamas iki minimumo, maištaujantys arba laimi arba nukenčia, tik mažiau negu susitaikėliai. Taigi, bet kokiu atveju smurtas paveikia mus, mūsų aplinką, gyvenimą paženklina skausmu, sielvartu ir neapykanta. Ir tik mes patys galim nuspręsti kurioje barikadų pusėje norim būti: gyventi dorai ir nesmurtauti ar išlieti susikaupusį pyktį ir nepasitenkinimą tokiu netinkamu būdu kaip kaip fiziniu ir dvasiniu smurtu.