Savatage (N-18)

Jo pasaulyje buvo netvarka.  Už lango viskas atrodė tvarkinga: žmonės su savo gyvenimais, merginos su savo aukštakulniais, automobiliai su beveidžiais vairuotojais.

Gražios. Galvojo žiūrėdamas į merginas. Keisti. Savaip save apibūdino žmonės. Beprasmiai. Trokštami ir nepasiekiami automobiliai.

Jis neturėjo pakankamai drąsos atsidurti kitoje stiklo pusėje, o galbūt nematė tame prasmės ar pasigedo tinkamos nuotaikos.

Netvarką galima pavadinti chaosu. Galima pavadinti netvarka. Jam labiau patiko chaosas. Visada tikėjo, kad gyvena nesuprantamų ir į blogą besikeičiančių vertybių pasaulyje. Tačiau puikiai suprato ir pats nesikeičiąs į gera. Jis norėjo būti geras. Nesijautė maloniai suprastadamas, kad nedvejodamas išdulkintų geriausio draugo merginą. Manė, kad geriausias draugas padarytų tą patį. Naturaliai. Be sąžinės priekaištų. Todėl draugystės nevertino. Sakėsi mylįs moteris.

Moteris jis tiesiog dievino. Iki pirmos sueities – visada. Galbūt todėl, kad fantazuodamas apie nuostabų savo aukos kūną jautėsi laimingas. Matė tame vienintelę ir nenuginčijamą palaimą. Būdamas mažas nė neįsivaizdavo, kad kadanors galės prisiliesti prie moters krūtinės, įkišti savo vidutinišką penį joms tarp kojų ar į burną. Neįsivaizdavo, kad atlikinės neįtikėtinus  dalykus su tomis, kurių kadaise prisibijojo ir paslapčia nuoširdžiai baimingai garbindavo. Žinojo, kad moterys gražios. Matė tai kiekvieną dieną. Troleibuse, gatvėje, automobilyje, kavinėse ir parkuose. Matė kokie apgailėtinai nelaimingi vyrai vaikšto su šiais nuostabiais neegzistuojančio Dievo kūriniais. Norėjo jas pabučiuoti, liesti neapsakomai gražius šių moterų plaukus, įsitikinti tuo, kuo ir taip neabejojo: švelnia kaip šilkas jų oda. Norėjo jas turėti. Visas. Išdulkint visas. Mylėti visas. Išgelbėt nuo šio klastingai nuobodaus ir žudančios gyvenimo visas.  Įkišti penį į burną...

Manė, kad neturi talentų. Gyvenime jie nereikalingi. O kas reikalinga? – uždavinėjo sau kvailus klausimus. Nuolat... Niekindavo save už tuos kvailus klausimus.  Ne itin. Pakankamai.
Jam patiko mylėti ir mylėtis. Tačiau patiko tiesa ir sarkazmas. O kam patinka tiesa? – vėl savęs kvailai klausdavo. Ir turėdavo pasistengti, kad gautų. Nemeluodamas.

Žvaigždėto dangaus romantika jį visuomet traukė. Nuoširdžiai. Svajodavo apie neatrastus pasaulius, didvyriškumą, kurio, tikėjo, šiam pasauliui itin trūksta. Rinkos ekonomika neleidžia būti didvyriais – niekada neištarta ir neapmąstyta aksioma, kuria jis nedvejojo. Nedvejodamas vadovavosi. Norėjo būti didvyriu, bet juk ne visi skraido.

Dar gyvas, bet jau palaidojęs svajones. Niekada nepakeisiu pasaulio. Niekada nesurasiu meilės. Niekada neturėsiu haremo. Niekada nebūsiu kitas žmogus ar žmogus kitą kartą. Niekada.

Kosmopolitas. Šyptelėjo ir suvokė neskaitąs Cosmopolitan. Bet Niujorkas jį traukė. Sako ten pirma pasidulkini, po to susipažįsti.
Pradėjo verkti puse netikros ašaros. Norėjo mylėti, gyventi, patirti, pažinti. Svajoti. Mylėti ir kartais įkišti į burną. Iš meilės.


Iš liūdesio ir vienatvės gimė tikra ašara (tuo tarpu).