Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sėdžiu čia. Ant „laiptų“. Aplink mane daug žmonių. Nors vidinės ir išorinės sienos man neleidžia jų pamatyti, apie jų buvimą man byloja tas nerūpestingas krykštavimas, vandens pliuškenimas ir daug daug juoko, kuris mane verčia jaustis tokia velniškai vieniša. Viena žmonių minioje. Su savo skausmais, depresijom, sudaužyta širdim. Pastarasis sakinys turbūt verčia demonstratyviai užversti akis, atsidusti ir pasakyti: „na va, dar viena čia verkšlens dėl meilės“.  Ne! Nes aš nežinau, kas yra meilė ir tuo labiau nesu patyrusi kažkokio tikro didelio skausmo. Visas mano patyrimas, apsiriboja kvailom simpatijom, kurios išaukština kitą žmogų mano akyse iki tokio lygio, kad atrodo gyvenimas be jo neįmanomas, o pati jaučiuos tokia silpna, pažeidžiama. Bet visa tai praeina. Jei tuo tiki. Jei žinai, kad praeis. Jei kaskart užklupus nevilties bangai tai sau kartoji ilgai ir nuobodžiai. Tai aš ir bandau dabar padaryti, bet...
Staiga išgirstu kažkieno krenkštelėjimą sau už nugaros.  Visa net sudrebu. Ne todėl, kad bijočiau, o iš netikėtumo. Buvau susikūrusi iliuziją, kad sėdėdama čia, aukštai aukštai, galėdama viską matyti, girdėti, jausti pati esu nematoma, tarsi išvis neegzistuočiau. Klydau. Pasirodo, ne tik aš viena žinau šią slaptavietę...
Jis tai artėja, tai tolsta, o aš užsimerkiu ir, kaip dažnai darau panašiais atvejais, atsiduodu kažkokiai nesuvokiamai jėgai, kuri supaprastintai vadinama likimu, ir laukiu. Dabar jis velniškai arti. „Viskas! Bėk! Rėk! Gelbėkis! “  - tai mintys, kurios manyje ima viršų. Mintys, kurios priskiriamos „sveikam protui“, „savisaugos instinktams“ ir kitiems panašiems mechanizmams, kurie veikdami visu pajėgumu padeda sulaukti dar vieno ryto šiame neaiškiame pasaulyje.  Bet! Aš nebūčiau savimi, jei šie „mechanizmai“ turėtų įtakos mano gyvenime. Taigi, eilinį kartą juos ignoruoju ir laukiu kas bus. Ir nieko nebuvo. Pastovėjęs  kelias minutes, jis aplenkė mane puslankiu ir nusliūkino žemyn, savais keliais. Dar ne laikas. Ne šiandien.
Nuobodi atomazga, tačiau aš neketinau čia pateikti kažkokio išgalvoto ypatingai įdomaus kriminalo. Čia mano minčių srautas, taip begėdiškai nutrauktas praeivio.
Taigi, kur, po galais, aš esu? Vietoje, kurioje kiekvienas, jei ne pasaulio, tai bent jau Lietuvos žmogus yra apsilankęs mažiausiai du kartus. Ir nė vienam nesudarytų keblumų apsilankyti čia dar kartą, kad ir dabar, jei tik kiltų noras. Kiek teko pastebėti, beveik vieninteliai nuolatiniai šios vietos lankytojai - pagyvenę žmonės. Skamba tarsi aprašinėčiau bažnyčią, tačiau šis įspūdis klaidingas. Nors... būtent ši vieta man reiškia tą patį, ką krikščioniui  - bažnyčia.
Ko aš čia ieškau? Sutarimo su pačia savimi, bandau susigražinti pagrindą po kojom, kurį išmušė įvairių įvykių gausa .
Ką  aukoju atsidėkodama už suteiktą ramybę? Aukoju savo mintis, nes jos, mano manymu, yra vienintelis realus dalykas šiam pasauly, kuriame tiek visko nutinka, kad vis dažniau norisi šaukti „Ne! Tai netikra, tai nevyksta, taip negali būti! “. Ir tik gebėjimas mąstyti padeda įveikti tą nerealumo įspūdį.
Kuo ši vieta tokia ypatinga? Nes čia visada skamba muzika. Tačiau ji kitokia, negu kuria vienokių ar kitokių jausmų vedini žmonės. Ši muzika lydi nuo gimimo iki mirties ir yra tokia įprasta, kad retas ją pastebi. Ir dėl savo nepastabumo ją tildo. Dideliais tempais. Nesusimąsto, kad nutilus muzikai nebeliks ir gyvybės... Tada viskam ateis galas.
2010-11-03 13:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą