Daug kartų sukdamas ratus aplink tas pačias vietas, niekam nerasdamas pateisinimo. Šnairuodavau už kampų, jaučiau jų akis. Kada jie atsirado? Kada žvilgsniai tapo nepakeliamai sunkūs, kad užimdavo kvapą, akys imdavo ašaroti ir rankos nekildavo - susiliedavo į vientisą masę tarp mano kūno ir oro. Leidau sau spėlioti, pasiduoti, abejingai laukti. Neišvengiamai laukti. Lyg nebūtų kitų pasirinkimų. Kažkas manyje kirbėjo, blykstelėdavo ir užgesdavo. Pats save uždariau į narvą - tikėjau, kad kankindamasis išlaisvėsiu, bet tik pradėjau nykti. Net nebemiegodavau - budėjau, vaikščiojau: pirmyn, atgal, pirmyn atgal... Kaip beprotis atsiremdavau į sieną ir - pirmyn, atgal, pirmyn, atgal - linguodavau. O naktys ilgos! Mane vis tampydavo į skirtingas puses prieštaravimai. Tai rasdavau pasiteisinimą, tai jausdavausi kaltas. Netgi stengiausi savaime viską užmiršti. Bet kai, tai grįždavo, grįždavo su didžiausia jėga ir smogdavo, tada tarsi palaimintas aš puldavau ant kelių ir melsdavau pasigailėti. Buvau nusiteikęs prieš religiją, bet supratau, kad kritišką akimirką ėmiau tikėti ir tuo. Paskui savęs nekęsdavau, gulėdavau ant drėgnų grindų apsipylęs prakaitu, pradvokęs nuo savo nužmogėjimo. Gailėjausi savęs. Kelius į dantis įrėmęs išklykdavau maldas ir sukdamas rankom ratus virš galvos - ramindavausi. Apimdavo beprotiškas jausmas ir gargaliuodamas išspausdavau juoką. Nes prisimindavau, kad mane jie stebi! Tada budėdavau, ir ryte aptekėjęs jau sudžiuvusiom seilėm ir nenatūraliai išlaužtom rankom - pridegdavau cigaretes vieną po kitos, vieną po kitos... Kad kambarys prisipildytų ne mano kvapo. Tada prisitraukdavau kibirą vandens - šlakstydavausi, tarsi pats save šventinčiau, taškydavausi, kol susiimdavau ir galėdavau atsistoti. Kiekvieną rytą pasišlykštėdavau viskuo po truputį. Ir kaip nekenčiau šitų namų iš kurių, su laiku, tapo landynė, žiurkės urvas. Aš apsirengdavau ir trenkdamas su jėga duris, išeidavau, lyg niekada čia nebegrįščiau. Bet tai nepadėjo.
Su tamsa, jau prisipildęs ir prisirpęs, ruošdavausi naujai išpažinčiai. Dusdamas verždavausi į savo šventovę. Puldamas prie kibiro - gėriau, spjaudžiausi, voliojausi po kambarį. Tikėdamasis susitvardyti. Veltui, nes jie pasiima patys, kas jiems priklauso. Ir tada kaip balionas sprogdavo šitas pulinys, kuriuo buvau aš pats. Ir viskas prasidėdavo iš naujo. ----- Grindys, klyksmai, prakaitas, malda, juokas, rankos, keliai, dantys, klyksmai, budėjimas... rytas, seilės, rankos, kvapas... ----- Kartais, kartais aš stebėdavau viską iš šalies. Tada kvykaudamas:
- Dar! Dar! Dar!: - cypiau ir kvatojaus.
Su laiku aš prie to pripratau. Gal net tuo mėgavausi, tai buvo mano dalis, mano išsigimimas. O jie, jie laukė kada nebeištversiu ir nutrauksiu procesą.
Mano pripratimai pradėjo išlindinėti ir dieną. Su laiku - vis dažniau: sukinėdavau rankas, linguodavau, užsidarydavau į mintis, be tikslo vartydavau akim - tarsi išeidavau. Tada aš užsklendžiau visus langus, užtraukiau užuolaidas. Slėpiau dienas nuo savęs. Kartais per atoslūgius (naktį) iššliauždavau į gatvę, bet tik su tamsiais akiniais. Akiniai nuo saulės, gyvenimo, kvėpavimo. O jie, kaip maitvanagiai artinosi. Nebuvau pavojingas, tapau potenciali maita. Nuo jų mane laikė tik tas kirbėjimas, kuris karts nuo karto prabudindavo manyje bent jau kažkokį padarą. Nes jau buvau tapęs antžmogiu - mano kalba tapo padrika ir garsinė, judesiai primityvūs ir nerangūs. Slėpiaus nuo visko, kas gyva. Juk negyvenu, dabar, dabar žaidimo laikas. Bandžiau atbukinti savo jausminius refleksus, kad išlikčiau. Lūpoms sudžiūvus ir atvėsus žinodavau, kad sugebėjau. Tik jie... Jų karštis degindavo, jų kvėpavimas, jų širdies pulsas vis artėdamas priverstinai judino blyksėjimą. Norėjau labiau sulaukėti. Juoktis... iš nieko. Degraduoti, suvalkatėti, pulti žemiau. Jei sugebėčiau --- žudyti. Man reikia įkvėpti ir iškvėpti. Nebekvėpuoti. Iki... Kada reikės. O dabar žaidimo metas.