Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







-    Bili, Bili. Šuktelėjo teta iš gretimo kambario.
-        Ateik, turiu tau naujienų.
Nepagalvodamas kas tai galėtų būti nubėgau suktais laiptais žemyn į prieškambarį, ir sutikau viena iš tų ponų pilkais švarkais. Jis rankoje laikė kažkoki popierių, tiesa nemačiau kas ten buvo parašyta.
-        Sėskis. Šis dėde tavo draugas.
Vyras nusiėmė akinius ir meiliai nusišypsojo. Man jis patiko, atrodė kad jis neapsimeta, kaip tie tėčio pažįstami…
-        Pasisveikink  Jo vardas Tomas. Tomai – Viljamas, Bilis.
Tomas ištiesė abi rankas tarsi norėdamas apkabinti, tačiau aš pats šiek tiek sutrikau ir žengiau žingsnį atgal
-        Na gi, jis drovus, manau Jums kartu bus geriau. Susirink savo žaislus Bilį, keliausi važiuosime pas ši poną į svečius. Tetos balsas nuskambėjo taip nenatūraliai ir su tokiu aidu, tarsi ji tai būtų ištarusi ne kartą, o kelis, šimta kartų.
- Na gi, na gi, greičiau. Ji parodė pirštu į laikrodį.
- Jei spėsi iki tol kol ši strėlyte susilies su ta trumpesnė, gausi šokolado.
Seniai nevalgiau jokio šokolado. Iki tol kol tėtis su mama išėjo, teta man neduodavo jo. Ji man iš viso neduodavo saldumynų. Sakė, branginti dantis. Bet, bet nesuprantu. Toks skanus dalykas, negali būti toks žalingas, ar ne? Kaip ten bebūtų, aš nubėgau į savo kambarį, sukroviau visus žaislus, mamos fotografiją į savo tamsiai-žalia kuprinė kuria man padovanojo tėtis 6-ojo gimtadienio proga. Per minutę-kitą mano kuprinė tapo pilna, ir beveik nepakeliama devynmečiui.
-        Kur gi tu? Greičiau, šokoladas baigia ištirpt.
Plačiais šuoliukais pradėjau greitėt prie didžiųjų namo durų, nemeluoju, čia pat buvau po kelių akimirkų.
-        Kur, kur mano šokoladas? Su įtarimu pasižiūrėjau į tetą, vėliau gailingu žvilgsniu atsisukau to vyriškio pusėn.
-        Ištirpo, nespėjai…Deja…Turėjau išmest. Gal kitą kartą pasiseks, a? Galėčiau eit lažybų ji spaudė šypseną, tik nesėkmingai bandė ja slėpt. Nekenčiu kaip ji tai daro.
Nespėjau atsigaut po tokio pokšto kai šilta to dėdes Tomo ranka palietė manąją, ir jis palydėjo mane link išėjimo.
-    Nebijok, nupirksiu tau šokolado pats
-    Tikrai? Paklausiau, lyg užuosdamas klasta, tačiau nieko daugiau išskyrus skanius kvepalus nepajutau.
-    Kaip jus vadint?
-    Finču. Ar Tomu. Ar Finču. Tai ne daro didelio skirtumo.
Taip mes tylėdami įsėdome į 49 laidos Plymutą. Tokį pati koki turėjo mano tėtis. Tik spalva buvo kitokia. Šis automobilis buvo skaisčiai raudonas. Iš toli jis atrodė lyg milžiniškas rudeninis lapas. Jis mane pasisodino priekyje, pasijutau lyg bučiau didelis vyras.
-    Ką mes veiksime Tomai?
-    Daug ką. Mėgsti žaisti?
-    Taip... Tik nepasiėmiau žaislų...
-    Niekis.
-    Palauk kol grįšiu.
Jis išėjo iš automobilio, susitvarkė savo šiek tiek paglamžytą švarką ir greitu žingsniu nubėgo į šalimais esančia parduotuvė. Neprabėgo ne kelios minutės kai jis grižo nešinas brangiausiu ten esančių šokoladų. Su lazdyno riešutais. Mano mėgstamiausias.
- Atsilaužk daugiau. Ne bijok, nupirksiu dar.
Jutau skonį šokolado kurio jau nevalgiau 2 ar 3 metus. Beveik nuo to laiko kai nemačiau tėvų.
Bevažiuojant automobiliu, mano dėmesį vis siurbė ta Franko Sinatros daina... ”Bet dabar dienos trumpėja, aš metų rudenį”...
- Privažiavome, tau padėt iškraustyt daiktus? Sekundė stovėjau priblokštas tokio gražaus ir didelio namo. Jo raudonas stogas atrodė lyg Aguonų lapai.
Tomas norėjo paimti mano kuprinė, tačiau jam neleidau, tikėjau, jeigu jis ją palies, ji taps tokia pati kuprinė kaip ir kitos. Ponas Finčas atidarė duris ir įleido mane pirma.
- Ateik, parodysiu tavo kambarį.
- Mano kambarį?
- Taip, tavo, dabar tu čia gyvensi.
- Bet, bet, o teta? Ar ji bus su mumis? Gal tu žinai kur mano tėvai?
- Ne, nežinau. Tau bus gerai, aš prižadu.
- Gerai
Iš tos nuostabos ir baimės pradėjau tyliai kukčiot, o po kelių akimirkų garsiai rėkti ir bėgt. Pasičiupęs kuprinė trenkiau naujomis klevo medžio durimis ir nubėgau ten iš kur atvažiavome. Norėjau kuo greičiau grįžti. Dėde Finčas padėjo lagaminus ir pradėjo mane vytis, bet vos tik išėjęs į lauką sustojo ir nuėjo atgal. Buvau nubėgęs gera puskilometrį, kai praradęs kvapą tariausi paklydęs. Nebeturėjau jėgų nei verkt nei bėgt, todėl atsisėdau ant ką tik nušienautos žolės priešais kažkokį seną namą.
- Greitai bėk nuo mano vejos, tu šunie! Riktelėjo man senyvą moteriškė išėjusi iš to seno namo. Pašokau išgąsdintas ir nubėgau kur akys vedė.
Saulė spigino į akis, ir aš nepamenu kaip ir kur pasprukau, nepamenu kaip ir vėl atsidūriau prie Tomo Finčo namų slenksčio kur manęs jau laukė pats Ponas Finčas. Visa ta painiava…Jis mane apkabino ir pašnibždėjo.
- Aš jau galvojau skambinti…Tu daugiau nebėgsi, tiesa?
- Tikrai, ne. Pasižadu. Ir mes užėjom vidun.
- Tu tikrai nepažįsti mano tėčio? Tu panašus į jį.
2010-11-01 03:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą