Skaudėjo

Gyveno kartą Ežiukas - taip jam ir reikia, dėl to, kad turėjo dayg spyglių. Jis buvo bailys, todėl jo Žemė nemėgo: susigūždavo ir nepajudėdavo iš vietos tol, kol neateidavo vakaras. Medžiams užmigus, klajokliams akmenims išsirikiavus naujose pozicijose, Ežys ištraukdavo savo spyglius ir imdavo tykiai tipsenti pirmyn. Žemė, nudraskyta nugara, kentėjo tyliai ir nesakė Ežiukui, kaip jai skauda. Tylėjo lyg save pardavus. O šis dienų dienas keliavo toliau ir badė begalinį jos stuburą savo astriais spygliais.
Paspendė Žemė Ežiui spąstus, nes burnos neturėjo. Vieną dieną padundėjo; pasipurtė kaip šuo po maudynių; ir prasivėrė. Persistengė Žemė - Ežiui ir mažesnės duobės būtų užtekę. O čia visa praraja: ir akmenų, ir klinčių, o gilumoje - gruntinio vandenėlio. Ežiukas, išgirdęs griausmus, pajutęs virpulius, iš tos baimės susirietė. O Žemė nerimo, šiaušė savo žolėtą nugarą. Mėtė Ežį į visas puses - gerai nugarą pasikasė. Įsivėlęs žolėse, ežys visai prarado orientaciją. Pasiklydo. Daug laiko prireikė, kol suprato, kur reikia eiti. O klastūnė laukė savo nebyliąją burną pražiojus. Ėjo Ežiukas ir įkrito. Apsidaužė, apsikūlė. Išsimaudė. Visus spyglius nusilaužė. Nosį prisiplojo. Pametė dantukus. Tai koks gi čia be Ežys? Argi čia be Ežys? Apie ką dar šnekam???

Riedėjo rutuliukas grioveliais vingeliais... Springo vandeniu, alsavo.. Atmerkt akyčių negalėjo, kad smiltelės negraužtų, kad akmenėliai jų neišmuštų...
Žvejoja berniukai griovy, žuveles veisia, o kai nusibosta, akmenukus mėto. Sumaišė Ežį su akmenuku. Vienas pametėjo, kitas paspyrė - taip ir mėtosi Ežys kažkur tarp pakelės akmenų. Džiaugiasi Žemė, Ežiui spyglius nulaužusi.
.