Nededikuoju, nes nemoku to daryt kaip pridera ir oriai.
(o gal ir adresatui ant šių žodžių nusispjaut)
Vis tik nepaminėti šiandienos – daugiau negu nedora,
Garbės tokios nors kartą – nors vienintelį –
Be abejonės
Kiekvienas nusipelno paragaut.
Tad štai, brangus „rašytojau“ ir „rašinėtojau“,
Skaitai iš mano pusės pirmą kartą
Tokius žodžius: Viešai ir atvirai.
Nes dedikacijom (oi patikėk) Erato dalytis
nelinkus. Tikrai.
Ir nežinia, ar ryžčiausi šiam žygiui,
jei pats dabar nebūtum
taip beatodairiškai, negrįžtamai toli
nuo čia.
Greičiausiai ne.
Žinai turbūt, kad paragavęs kaimiško ragaišio,
Prie krizinio batono nebegrįši,
Taip aš, perpratusi sistemą,
Nusprendžiau liautis pykus.
Nebereaguoti ir nebepriimt tiesiogiai,
Ką mėgdavai it griausmą ant giedrų dausų paleist.
O supratau, jog tik vienintelis tu moki
Bent kiek iš kasdienybės kiauto, kad ir trumpam,
padėt išsivaduot,
Priversdavai reaguot,
Ir aršiai komentuot,
Ir atsakyt lipšniai, arba pagiežos
Blyksniais
Ir perkratyt vertybių skalę
Neretai...
Žinai, dabar man nusispjaut,
(Oi koks nedažnas šitas jausmas:
keistas, nepažįstamas, baugus),
Ką pats sakysi ar ką suoks kiti.
Erato turi širdį,
Už tą litaniją prasmingų dedikacijų čionais,
Tik šitą sugebėjau tau paskirti...
Gal ir gerai, pakomentuoti negalėsi,
Ir liks ši vėjo draiskana plaikstytis
Rašyk. lt apniukusioj padangėj,
Gal kada nors prabėgomis sugrįši,
Paskaitysi,
Suprasi,
Jog be pėdsakų tikrai neišnykai.