Kai buvau vaikas, tai buvo liuks šventė – vienintelė vieta, kur suaugusių netramdomas gali žaisti su ugnimi, kiek tik patinka. O kai vėjelis, tai iš viso liuks. Jis užpučia, tu uždegi, jis užpučia, tu uždegi, ir niekas neburnoja, už kasų nedrasko, nebaudžia, ir nemuša, kad žaidi su vėju ir ugnim. Va.
O tam, kad prisiminti, jog viskas yra laikina kinta, ir tai yra amžina, man pavyzdžiui užtenka suvokti, kad nežinai pas ką mirtis ir kada ateina, ir visada ji yra šalia (gimei ir jau neši mirtį, ir mirtis tavo visada šalia. čia ir dabar.) dėl to nėr būtina lapkričio pirmąją švęsti, ir vis tik, gera šventė, graži... Kapinės ant kalnelio - visas kalnelis švyti. (dabar ne taip gražu kaip tada, dabar žvakės su gaubteliais, o tada, kaip M.K.Čiurlionio paveiksle, kur žmonės su žvakėmis eina, "Laidotuvių simfonija" 1903- IV ir V paveikslai. (ypatingai ketvirtas, bet paveiksle dauboje, o pas mus, kapinės, ant kalvelės.)