atvirai apie kvėpavimą

nebeturiu ko slėpti-
    patikėjau bedievių kalbomis
    apie naktinius sielų vagis kurių
    taip išsigando pirštai kad sutemus
    lakstydavo tapetais ir į nuoplaišas
    vyniojo gabaliukus mano dvasios

    nebeturiu ko slėpti-
    miegojau nejausdama naktų sapnų
    savęs nejutau, matyt, nenubusdavau
    tik sykį kažkas į duris vis stipriau
    vis skardžiau baladojo jog atvėriau
    žiūriu-stovi šypsos lyg šventas kažkas
    (o gal tik rytas brėško seniai matytas)

    nebeturiu ko slėpti-
    įsileidau Jį tokį šventą atidaviau patalą
    bemiegė stebėjau ir klausiau: kas Tu esi?
    tylėjo prasmegęs ramiame šypsnyje
    suradęs patogiausią vietą kvėpuoti
    tokiu tylėjimu kuris išguja net tamsą

    ir tik neberadus oro įkvėpti
    supratau kaip dirba vagys