Vėl žmogus sėdi

2010-10-25 (2)

Vėl žmogus sėdi

Ką jaučia priešas, kai jį užklumpi su durklu prie savo kambario durų? Jis tą pačią akimirką miršta,
nes buvo užkluptas taip ir neatlikęs savo darbo.

Ką jaučia žmogus patyręs laimės akimirką? Virpančiais smilkiniais išsiduoda, jog nori tą akimirką pratęsti iki begalybės, bet pasitenkina tuo ką turi. Ar kada bandėte galvoti apie du gražius įvykius atsitikusius jums vienu metu? Ne. Juk nenorite lyginti kas yra geriau. Spalvintas vaikystėje akvarele sniegas? Kuris pavirsdavo įvairiaspalvių gyvūnėlių vaizduotėmis. Ar pirmas sapnas su neprieinamu žmogumi, kuris apkabinęs atrodo jūsų nepaleis?

Aš nelyginu. Sėdžiu už stalo apkrauto popieriais ir rašikliais. Patikėkit jūs negalite to įsivaizduoti. Labai daug rašiklių... labai daug popieriaus. Ir tik keli vaizdiniai galvoje, kurie užpildo visą baltą, tylinčią masę. Mūsų odoje įspaustas sniegas, juodųjų odoje kalnai, geltonųjų saulė, raudonųjų gęstantis dangus. Akyse paslėpta visa tai kas atrandama, tik žvelgiant iš arti. Medžiai ir žiūrinčiojo atspindys. Keturios rankos, viena kitą suėmusios delnais bando įžiebti aistrą. Tai kaip koks titnagas – sunkus ir nesuvokiamas judėjimas. Priekis prisiglaudžia prie susigūžusios odos, kuri nepaslankiai pasiduoda gniuždymui. Skruostų duobutės pavirsta okeanu. Lėtai išsilenkia akys, užsimerkusios apčiuopia kiekvieną trūkstamą spalvą. Tai it lietus ant dangoraižių stogų, kurio niekas nemato. Kambario sienos išsilenkia. Eismas tarp kambario dulkių sutrinka.
  Ant šaltos stiklinės rašomos eilės išblunka. Į ją subyra visi troškimai ir tai, dėl ko nesigaili.
  Atkreipkite dėmesius į nebetiksinčius laikrodžius. Jie nemiega tą akimirką, kai jūs sau ramiausiai įsmeigę žvilgsnius juos tardote. Jie būna išvykę į savo praeitį į rankas tų, kurie juos meistravo. Taip kaip mes žvelgdami ir matuodami šulinio gylį įpuolame į jį mintimis ir grįžtame į ten iš kur buvome nors kartelį, kad ir su plačiausia šypsena išprašyti.

  Šypsausi, nes

  Atėjo netikėtas svečias turiu lėkti...

  Neužsisėdėkite per ilgai prie žodžių. Paringdami teisingus sugaišite daug daugiau laiko ir vis tiek jūsų niekas nesupras.

                                      Sėdintis žmogus