Ratas

Plytos krenta ant mano galvos nelig bombos ant Hirosimos, o mintys tyliai snaudžia. Plytos plūstasi, keikiasi, grasina, tačiau aiškus išlieka tik vos girdimas murmesys, ant pirštų galų vaikščiojantis aidas, tyli, paslaptinga lopšinė, nors ir plonos yra sienos. Tirštoje, beveik lytėlimu pasiekiamoje tamsoje plečiasi tuštuma, velkasi kaip rūkas naktį virš ežero, o mintys vis dar tarpsta savo tykioj esaty.

Kiek daug plytų! Bet niekam jos nerūpi, nes sienomis ropoja voras, vardu Sapnas. Jo švelnus tinklas apgobia visą tuščią, juodą ertmę, kurioje tūno snaudžiančios mintys. Sapnas pasinaudoja jų silpnumu ir susuka į kokonus, priverčia sapnuoti, o vėliau pačias išgeria kaip gerą vyną. Dabar mintys snaudžia voro pilve, o voras toliau rezga tinklus tarp sienų, kurios jau plyšta, riaumoja iš skausmo, kai trupa karkasai. Sienos griūva, ir voras pamato, kiek iš tikrųjų daug tų plytų: didelės, mažos ir vidutinės krenta lyg iš gausybės rago tiesiai į jį, švilpdamos su vėju. Bet tuo metu, kai jos į kažką atsitrenkia, voro jau nė kvapo nebelikę, nes jis juk tik sapnas, nusinešęs su savimi sapnuojančias mintis.

Atsibudndu iš savo letargo miego, ir pasijuntu kažko brangaus netekęs. Ir vėl žengiu į savo nykią kasdienybę, ir vėl stumiu tą patį riedulį, mingu ir keliuosi vakarais rytais. Tik kartais sustoju, kada pagaliau atsimenu savo sapną, tačiau tai trunka tik akimirką, kol riedulys ir vėlei pajuda, ir vėlei  bando užgošti savo svoriu. Taigi aš stumiu jį toliau, sapnuoju ir galvoju, kas visa tai pabaigs.