Kaip tolimais,
gerais laikais -
liekna, drovi
ant margo čiužinio -
rankas, akis
apraizgiusi
gelsvais plaukais -
lietaus lašiukais,
saulės ašarom,
pirmųjų snaigių ašakom.
Įlekiu
į tavo kambarius -
šiltas ir išblukęs -
žydintis
kaip vyšnių šakos,
o kokio velnio
buvau pabėgęs
iš to rudeninio gaisro,
meilės geismo -
prieš tą šaltą,
baisią žiemą -
sugalvojęs
kažką gero,
įdomaus.
O už langų
liepsnoja, dega -
klevų, beržų sermėgos
ir urzgia - mėnuliai, saulės,
kaip užkietėję
rudenio pilvai,
o varžovų nuodėmės,
kaip lapų
prikimšti maišai
ir žaižaruoja, dega -
iš tolo -
vasaros pilki namai.
O įsiutę vėjai
it girtuokliai sverdi
ir lapus
tarsi žodžius
nuo žėmės graibsto.
Artėja, tolsta
pažįstami
ir nepažįstami
veidai
į tą rugsėjo
trumpą dieną -
prieš žiemą
ir tolsta įkirūs
kaip vapsvos
rudenio vaizdai,
vardai.
Ir skrenda, lekia
prieš žiemą -
mūsų meilės dienos,
ilgos naktys -
tarsi prisiminimų
paukštės raibos.