Trečia dalis. Čia.

- Do, ar niekada nepagalvojai, kad čia laikas eina greičiau nei paprastai? Lyg mažyčiai plyšeliai tarp šių plytų mažomis savo burnelėmis godžiai jį rytų ir laikas būtų verčiamas sparčiau ateiti, sparčiau sugydyti išsiurbtas šliūžes?
- O, - nutęsė, - tu šiandien nusiteikusi pasišnekučiuoti subtiliai moteriškai, - nusišaipė Do, tačiau pusiau atmerktos jo akys neprarado įprastinės niūros. Kiek apsižvalgęs ir patyrinėjęs žėrintį raudoną šviestuvą, panešėjantį į apskritą nimbą, tarė:
- Laikas... Jis apskritai labai komplikuotas dalykas, ne, verčiau - vyksmas. Čia jis skuba dėl puikai suvokiamų priežasčių, bet, man atrodo, jog jis ne eina, o kyla. Taip, laikas kyla.

Mi norėjo ne taip pasikalbėti ir visai ne apie laiką. Supratusi, kad nieko nebus, ji ėmė įdėmiai apžiūrinėti netoliese sėdinčio vyro plaštaką. Rusvo gėralo stiklą suspaudę pirštai atrodė neįtikimai ilgi, o iš nykštį gaubiančio žiedo buvo iškritusi akutė.

Atsigėręs arbatos, Do kaltinamai dėbtelėjo į Mi, ji nieko neatsakė.

Arbata buvo atšalusi.