man patinka ridenimasis akmeniu, nes tai nėra neigimas (kaip pirmam posme) ir lengviau suvokt, nei vaisių filosofija (kaip trečiame); bet nesakau, kad nereikia kitų posmų - jų reikia, kad būtų pilniau :)
lengviausia pajust ridenimąsi, nes nuolat tai jaučiuosi darąs :)
Nieko čia nereikia tampyti...Aišku reikia atrišti, išrūšiuoti.Tame ir slypi eilių gerumas ir originalumas.
Vieniems per lengva, kitiems per sunku.Visiems neįtiksi.
O ir nereikia įtikti.
Tavo eilės svarios, prasmingos, gilios ir talpios.Tai yra super.
Būk savimi ir kurk;).
Dievo jame (tame trieilių trijulės tekste) tai nėra. Nėra tame tekste Dievo – visiškai. O jei yra, tai tegul pasako... nu ir? kur gi jis?..
( O žemė - tai akmuo, ir tu, aš, jis, ji... visi ant jos stovi; žinai?.. o saulė - ugnis, ji tave šildo, mane, jį, ją, juos... ir auga žolė ant žemės, kaip tavo plaukai ant galvos, kaip visų plaukai auga, kada juos kerpi, neskauda gi... ir obelys sninga žiedlapiais, rasų atsigėrę, ir vėjas orą kedena – kvėpuoji. ir nors melskis, nors keikis – dievo nesustabdysi, saulelė rytą tekės, vakare – leisis, o žemė uoliena – akmuo, tu stovi ant jos... nu sėdi prie kompo - poeziją rašai.)
netikiu Jumis, juk provokuojate mane :)
aš neišsirašinėju, dalykai, kuriuos užrašau, man lengvi ir aiškūs, bet užrašyt juos keliomis eilutėmis mane traukia.
kartoju, rašau ne apie save, o apie žmogiškąją prigimtį bendrai, kokią ją stebiu, todėl manosios asmeninės maldos čia neieškokite ir nesiknaisiokite – jos čia nėra :)
p.s. beje, ritmingas, banguojantis eiliavimas manęs visiškai netraukia, šia prasme poezija nesidomiu - per trumpas gyvenimas tam, o traukia Dvasia. O pastaroji gerokai sunkesnė nei atrišt bulvių maišą :)
Ačiū Jums
gal bergždumas iš to, kad ne ten kreipi maldą. poezija turėtų būt lengvutė, kaip pūkas, o pas tave, kaip bulvių maišas, kurį reikia pačiai atrišti ir bulves išrūšiuoti, t.y., išaiškinti, ką turėjai omeny rašydama. tu išsikalbi tik sau, bet skaitytojas lieka nuviltas, nes be paaiškinimo, tai tik dar vienas šakar makar
man antras, jis artimiausias įprastai gamtai...lengvam vėjui papūtus obels žiedlapį, judėsiu lyg akmuo, sunkiai, nes dievui sunkus esu...
sukepę žolės lūpos - nuo maldos, nukreiptos neį dievą o į save bergždumo, todėl ir "nebeišsimelsiu"...
na o tobulame dieviškume tegali neskęsdamas išsilaikyt tapdamas jo vaisiumi...
Ačiū Jums