Kartą gyveno liudna mergaitė, ji nieko neturėjo, buvo visiškai viena. Nuo 10 metų mokykloje jos niekas nemėgo, ji buvo stambi, jautri. Klasėje visi iš jos tyčiojosi, ji verkdavo kasdien mokyklos tualiete, bet net ten ja rasdavo ir užgauliodavo. Ji bandė nusižudyti nekarta, bet vis kažkas ją sulaikydavo. Jei buvo gaila jos tėvu, sesers. Jie jei buvo paskutinė viltis, tik jie ją palaikė ir paguodė.
Laikui bėgant ji pradėjo nelankyti pamokų, gerti, rukyti.. Susidėjo su nekokios reputacijos žmonėmis. Galu galiausiai kai jai viskas atsibodo, ji pareiškė savo mamai,:
-Arba perkeli mane į kitą moyklą, arba manęs nebebus.
Taigi mama ją perkėleį kitą mokyklą ir jos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Ji tapo visu mėgiama, susirado naujų draugu. Bet praeities prisiminimai jos nepaliko ramybėje. Laikui bėgant ji augo ir gražėjo, bet širį ji liko ta pati maža nuliudusi mergaitė. Kiekvieną vakara ji atsisėda prie kompiuterio įsijungia muzika ir pradeda verkti. Ji tapo tokia pat, kaip ir jos buvė klasiokai. Pradėjo šaipytis iš dabartiniu savo klasiokiu, kurie nėra labai gražus. Halbūt taip ji megina atsiimti už viska ką jei teko patirti. Tie žmones kurie skaudina kitus dažniausiai būna patys gyvenimo nuskriausti. Ji tai supranta ir to nenori daryti, bet ji net nepastebi kaip įskaudina kitą žmogų. Bando keisti save, bet praeitis ja persekioja ir persekios visada. Vaikinų dėmesio susilaukia daug, bet vis lieka įskaudinta. Jei jau atsibodo taip gyventi. Tad nutarė būti viena, ir stengtis pasikeisti be niekeno pagalbos. Dabar ji stengiasi gynvti tuos kurie ura uzgauliojami. Bet nevisada tai išeina...
Nenori prieš kitus pasirodyti silpna. Ji supranta, kad tai yra blogai, kiekviena vakara apie tai masto, bet jei neišeina to pakeisti. Kiekvieną diena klausia saves, - Kodėl aš taip darau?
Ji begalo myli savo tėvus, bet ir juos skaudina. Jie del jos padarytu viska, bet jei niekaip neišeina pasikeisti. Galbūt lemta tokiai būti. Bet ji niekada nenuleidžia rankų, kai tik nori sau kažka padaryti, ja vis sulaiko kažkas. Bet ji negali suvokti kas.. Gal tai tėvai ar artima draugė. Vasara jį buvo susižeidusi koją, atrodo daug draugų turėjo, bet tik viena ja palaikė ir jei padėjo, kai buvo sunku, Kaip sakoma draugą nelaimei pažinsi. Nuo to karto ji supranto turinti sielos drauge, del kurios ji įgavo vilti gyventi. Pradėjo geriau mokytis, lankyti pamokas. Norėjo įtikti tėvams, su jais geriau sutarti. Bet vėl jei neišėjo. su jais dažnai gynčijosi ir skaudino juos. Pati to nesuprasdama.. Kiekviena diena ant jo rėkia tėvai, vis kažka netaip padaro. O taip nori, kad tėvai jei būtu lyg draugai. Norėtu su jais apie viska šnekėti, įisipasakoti jiems. Dėl tėvu meiles ir pasitikėjimo ji padarytu viska.
Ji suims save į rankas ir padaris viskas, kad tik pasikeistu. Jei nebebis svarbi kitų nuomonė, ji tures savo nuomone ir gins tuos kurie yra silpni, is kurių yra šaipomasi. Nors puikiai suvokia, kad gali vėl viskas pasikartoti. Bet jei jau nesvarbu.
-Jei man lemta nugyventi šitą gyvenimą, tai ją nugyvensiu padėdama kitiems. Kiekviena diena stengsiuosi būti linksma, su šypsena. Juk gyvename tik vieną kartą. Vakar diena praeitis, rytojus nežiniai. Nuo šiol gyvensiu šia diena, ir nesidairysiu atgal. Juk nežinia kas bus rytoj..