Tikiu, burtininke,
Klausau tiesos dažu nutepto melo.
Nors praeitis priverčia gūžtis,
Kūnas nejaučia finalo pradžios.
Žiūriu ir jaučiu ateitį, burtininke,
Su džiugesiu, kaip ir medis džiaugiasi,
Sulaukęs rudens. Nieko neturintis.
Pasirėmęs alkūne į griūvančią tvorą.
Ir tik lapais žemei grąžinantis skolą.
Su ašarom šaukdamas, kad viskas iš naujo.
Kaip ir lapai, taip ir tiesa nubyra rūdim,
O būrėja prisipažįsta melavus.