Pražysčiau
vaivorykščių juostom,
jeigu - šią akimirką
atsiduotum,
ties žaviom
medžių kerpėm.
Atiduočiau kompiuterį,
laiškus, laikrodį
tuoj pat
nusirengčiau.
Atiduočiau
paveikslus -
kur senelė
avis kerpa -
pribėgtų vilkai, uostytų
tokios švelnios vilnos,
tokios tikros spalvos
kurias, visą gyvenimą
dievinau, mylėjau.
Norėjau, kad laiku
obuoliai, vyšnios
sunoktų
ir skanūs kepsniai
tavęs lauktų,
ir savaime
suprantama,
mano paveiksluos -
šią akimirką -
susisuktų lizdus vėtros,
ir šalti vėjai bijotų -
rankas, nosis nudegti.
Ir miršta
mano Buratinas -
ne iš piršto laužtas
ir pasmerktos mirčiai -
miršta baltos, raudonos -
princesių suknios.
Juodi dūmai sklendžia -
daržu, sodu,
virš medžių, namų sukas.
Gerom šnekom
guodžia draugai.
Prarijęs paveikslus
gęsta laužas.
Gaila
nebaigtų darbų,
teptukų, drobių, medienos.
- Pasiimkim, ką išgriebsim
iš to, prisiminimų laužo.
O mums, bučiuotis terūpi
tą šaltą liepos dieną.
Ugnis
svilina plaukus, pirštus,
čepsėdama,
šlaunis, krūtis laižo
ir kyla
senoviškos ikonos
į tą svaiginantį aukštį,
į tą murziną,
apsiniaukusį dangų.
Šią akimirką -
dega, svyla
mano akvarelės blausios.
Skaidria ugnimi pražysta
darbai blogesni
ir už svetimus.
Ugnis - paveikslus ryja -
gaisrininkų nesiklauso.
Šią akimirką
ir mus įsupa
į tą dūmų, ugnies,
kaip sniegas
baltą, minkštą vatą.