Našlaitė

Saulė šviecia pro aukštas medžio šakas,
Upelis liečia mažos našlaitės rankas.
Nelaimėj ji tėvus praradus,
Tat ant likusio pasaulio ji dėjus.

Jie sakė liks su ja amžinai,
nekamuos jos jokie vargai.
O dabar ant mergaitės pečių,
Užgriuvo pasaulis kupinas kancių.

O kai saulė patekėjo,
Į pasaulį mergaitė išėjo.
Laimės ieškoti jin bandys,
Bet vilties daugiau nematys.

Saulėi nusileidus,
mergaitėi akis užmerkus.
Vargo daugiau jai nebebus,
Nes našlaitė... nebeatsibus.