Nuverskit kalnus

Aš pavargau nuversti kalnus ir neturėti  kur sėdėti,

Sugriauti mišką, rąstą, malkas, ir ne gyventi, o kalėti,

Parduot pavasarį, nes vargina, tas rytmečio gamtos stebėjimas

Lyg laukiu, gal kas parodys, kaip reikia priešintis galėjimui.

Ir nužudau tyriausią grožį, tiesiog to gėrio neregėdamas,

O nematau nes daug geriau, tyla, tamsa, netobulėjimas.

Paseno mintys ir išėjo, išėjo ir prasmės nelieka,

Tik šaltis jaučiamas kankina, nutrypta daug, auginta nieko.