Vienas apie kitą jie galvodavo tik lietui lyjant. Gaila, kad jis gyveno ten, kur lydavo retai, tačiau tai dar nereiškia, kad jo širdyje niekad nebūdavo apsiniaukę. O taip tikrai būdavo ir net dažniau nei būdavo saulėta.
Jie abu buvo lyg diena ir naktis. Ji - saulė; diena - visada besišypsanti ir gailestinga. Jis - naktis; viduje visuomet nešiodavosi gilią tamsą, tačiau niekam jos nerodydavo. Taip buvo tol, kol jie susitiko. Ji žavėjosi jo stiprybe, nepasiekiamumu, paslaptingumu ir magija; jis - jos laisve, lengvumu ir meile. Staiga jie panoro vienas kitą užvaldyti: ji jį apšviesti ir sušildyti, o jis... jis norėjo visko ką ji galėjo duoti, tik bijojo, kad jo taip stipriai saugoma tamsa nebūtų apšviesta. Jis tikrai norėjo jos, bet baimė buvo per daug stipri. Tačiau ji nenuleido rankų - trupino visas sienas, kuriomis jis nuo jos tvėrėsi; veržėsi, gal ir lėtai, bet vis gilyn.
Ir tuomet jis dingo. Išnyko. Jai liko visos galimybės šviesti, tačiau tai nebeteko prasmės. Ji lėtai gęso tol, kol nesuprato, kad nors jo ir nėra šalia, vis dėl to jis egzistuoja. Jų energijoms nei laikas nei atstumas neturėjo prasmės - jie turėjo amžinybę, kuri buvo apribota jų gyvenimais.
Taip dabar jie ir gyvena - ji ir toliau šviečia, tačiau žino, kad pasaulyje yra dar daug tamsos. O jis tebegyvena kartu su savo tamsa, kovoja su baimėmis, bet tikrai žino, jog egzistuoja jėga, kuri laukia ir gali jį apšviesti ir sušildyti.