Žemė, įsisupusi bespalviuos apdaruos,
Kiek susigėdusi, bet nekantraudama
Laukia apsilankant Eos.
Ryški svetė į švino dangtį pasibeldžia,
Ir akinančia žara išdegina šešėlius.
Švytėdama rausvai visa,
Apsikabina ji senolę Žemę.
Dovanų ištraukia spalvingiausius rūbus
Iš aukso siūlais puošto krepšio.
Ir sužydi štai Gaja, bematant atjaunėja.
Eos perbraukus ranka,
Šerkšnas iš plaukų jai upėmis išbėga.