Patalpinta

Dar kiek pabūk. Dar neskubėk –
Taip tiesias godžios sielos rankos.
Kaip paliesta dulksna ant lūpų,
Nukrinta tylūs ir nebylūs žodžiai.

Atradom, pasisavinome? – Ne.
Įaugęs, pasiklydęs mumyse.
Ir visą laiką brandintas atokiau –
Nei rodžiau, nei sakiau – tiktai geidžiau.

Na ir tegul prasmeksime kartu.
Tegul jau nesuvokia, nesupranta,
Kaip kojom žemės neliesdami aukštai,
Pakimba žvilgsniai, laikas ir jausmai.

Atrakinai, gal atrakinot?
Šaltais, aistringais drebuliais kūnu –
Ir vien tik pirštais neįgudusiais per žvilgsnį–
Tik man reikėjo to, ką turi Tu.

Taip persisunkia laiko sunkio,
Kurį išgyvenai, jutai, ėmei.
Taip atrakinęs suėmei už rankų
Ir krūtinėje savoj patalpinai.