Liukas nykštukas miške gyvena,
medžiais bėgioja spygliais kedena.
Sakais pakvipęs liuko munduras,
žalios jo akys deimantus turi.
Bėga nykštukas eglėm skarotom,
rankas ištiesęs žiauriai gyslotas.
Niekas nemato niekas nežino,
liuko nykštuko apsėstojo džino.
Sena sodyba miško aikštelėj,
močiute senolė myli dukrelę.
Dukrelę jauną dukrelę gražią,
liukas nykštukas širdį surado.
Mėnesienos šešėliais nuklota aikštelė,
vėjas nutilęs lapai sušalę.
Tyliai, begarso bėga kamienu,
šiltas garuojantis kraujas iš venų.