Rentgeno laikas

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

„Neprisimenu, kada pradėjo skaudėti“ - pasakiau daktarei poliklinikoje drebančia širdimi,  ji pakreipė į mane mažą, baltą, kampuotą galvikę - jos juodos, vienmatės akutės metė į mane durnai piktą žvilgsnį, po to daktarė liepė man pirmiausia eiti į rūbinę nusirengti žieminius rūbus. Tada išvydau save palatos veidrodyje - juk buvau užsidėjusi žalią, nudėvėtą vatinę striukę, su kuria tėvas važiuodavo į sodą dirbti darbų. Ji buvo purvina, dėmėta, baisiai dvokė supuvusiais obuoliais, kurių buvo pilna kišenėse. Plaukai buvo susivėlę, pasišiaušę, juose kybojo keletas tokių nieko nesurišančių gumučių. O batai buvo lakuoti, pailgi, su plonėjančiais ir kylančiais į viršų galais. Sagtelės buvo nuplyšusios, raudona spalva stipriai išblukusi. Jaučiau, kaip kraujas subėga man į galvą ir baisiai tvinksi - smilkiniai, akių vokai, riešai. Nusisukau ir pradėjau sliūkinti į rūbinę. Poliklinika buvo pilna žmonių su tokiais tartum tinkuotais veidais. Negaliu pasakyt tiksliai, kodėl jie atrodė tinkuoti. Kai jie žiūrėjo į mane, tinkas trūkinėjo ir jie labai pyko. Rūbinėje dirbanti moteris mano striukę paėmė dviem pirštų galais, mačiau jos pasibaisėjimą ir sutrikimą. Visi aplinkui esantys žmonės irgi buvo kiek sutrikę. Kai kurie užsispaudė nosis. Aš taip pat buvau sutrikusi, tuo labiau, kad dabar buvau apsivilkusi šitaip - su apsmukusiom pėdkelnėm ir per mažais marškiniais su labai didelėm sagom.

Po to bandžiau grįžti pas tą pačią daktarę, tačiau niekaip negalėjau atsiminti kelio atgal. Man atsiminė viena - jos kabinete, ant vienos lentynos stovėjusi žvirblio iškamša. Ir aš pradėjau klausinėti žmonių, gal žinot, kaip čia rasti žvirblį, tačiau niekas man neatsakinėjo, tik klausė, ką man skaudą, o aš sakydavau, kad sunku pasakyti, ir mane nuvedė į vidaus ligų skyrių.
 
  „Ar jūs čia užsiregistravusi? „ - klausė daktarė su labai dideliu pagurkliu, gelsvom, ištinusiomis žandenom. Jai kalbant dariniai ant jos veido krutėjo, ir tai man pasirodė taip juokinga, kad nenorom pradėjau šypsotis, o kai ji piktai paklausė, kodėl aš šypsaus, kokia to priežastis, o jos žandai taip krust krust, neištvėriau ir pradėjau baisiai kvatotis. „Gal matėt žvirblį? „ - paklausiau, ir to užteko, kad ji taptų visiškai įsiutusi. Boba atsistojo (milžiniški jos kūno dariniai skleidė neaiškius virpesius), paėmė tušinuką ir sviedusi jį ant žemės (jos kakta buvo suraukta, kas darė jos akis panašias į šudukus): „Arba atsakinėji, arba ne! „ - neįsivaizduoju, kaip geriau buvo galima mane sutrikdyti. Juk dabar aš turėjau apsispręsti, ar atsakinėti ar ne, o ką nors nuspręsti man buvo sudėtingiausias dalykas. Stovėjau ir mąsčiau: ar atsakinėju, ar neatsakinėju. Rodos, mano tyla visai išvedė iš kantrybės didžiakūnę. Ji paėmė dar vieną tušinuką ir sučiaupus lūpas metė jį į mane. Tušinukas įsmigo man žemiau kaklo. Iš krūtinės pradėjo bėgti kraujas, sumišęs su mėlyno rašalo upeliu. Pajutau dar didesnį skausmą, ir staigiai susigriebusi atsakiau: „va čia man skauda“, rodydama į vietą, kur įsmigo tušinukas.
 
  Daktarės veidas staigiai persimainė - tapo toks susirūpinęs, gailestingas. Veido lašiniai suglebo, pabalo. Daktarė priėjo prie manęs, rūpestingai, šypsodamąsi paėmė už rankos ir nuvedė prie lovos. Paguldžiusi ištraukė iš kaklo tušinuką, apžiūrėjo žaizdą ir tarė: „Jums reikia eiti į kitą skyrių. Mes negydome to, dėl ko jūs atėjote“. Daktarė nuėjo prie stalo, atsisėdo ir pradėjo kažką rašyti. Po to padavė man lapelį, sakė, kad tai siuntimas, ir liepė eiti į trys šimtai šeštą kabinetą.
 
  Atsikėliau, jusdama veriantį skausmą krūtinėje. Ir dusino, ir smaugė. Jaučiau, kaip marškiniai šlampa nuo bėgančio kraujo. Šiaip taip užlipau į trečią aukštą ir pasiekiau reikiamą kabinetą. Pastuksenau ir atidariau duris. Kabinete sėdėjo jau pagyvenęs vyras tokiu blizgančiu, lyg kremu perteptu veidu. Nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų liepė sėstis. Klausė, ką skauda. Parodžiau žemiau kaklo, kur buvo įsmigęs tušinukas. Vyras liepė nusirengti marškinius, jis apžiūrėsiąs. Jaučiaus kiek nejaukiai - palatos langai buvo užskleisti užuolaidom, toli nervingai blykčiojo raudona rentgeno aparato lemputė. Atsisagsčiau milžiniškas sagas ir apsinuoginau viršutinę kūno dalį. Gydytojas priėjo ir pradėjo apžiūrinėti žaizdą krūtinėje, vis tartum netyčia perbraukdamas rankomis per krūtis. Kiekvieną kartą nuo to pašiurpdavo oda. Paskui paklausė, ar man neskauda žemiau pilvo. Pasakiau, kad ne, bet jis sakė, kad vis tiek reikia apžiūrėti. Jo ranka nuslydo mano liemeniu, pilvu, sustojo ties kelnių sagomis. Jo didelė krūtinė stipriai alsavo. Tą akimirką pamačiau jo akyse kažką negero ir šoktelėjau visų kūnu. Atsitraukiau ir pradėjau bėgti. Vyras sutriko ir liepė sustoti, sakydamas, kad jei dabar išeisiu, niekada neišgysiu. Mane privertė grįžti skausmas krūtinėje. Atsisėdau ant kėdės kitoje stalo pusėje, o gydytojas kažką rašė. Rašė ilgai. Po to pakėlė galvą ir pasakė: jokių išorinių ligos požymių nematyti. Reikės daryti rentgeną.
 
  Gydytojas liepė paimti marškinius ir eiti paskui jį. Nuėjome į kitą palatos pusę, kur prieblandoj glūdėjo įvairiausi rentgeno aparatai. Buvau pasiruošusi gultis ant vieno iš jų ir patirti neregimus rentgeno spindulius. Gydytojas įjungė aparatą, ir liepė ant atitinkamos vietos padėti marškinius. Aš dariau, ką jis sakė, tik nesupratau, prie ko čia tie marškiniai. Virš jų buvo paslinktas aparatas. Kai vyras paspaudė mygtuką, marškiniai buvo užšviesti neregimais spinduliais. Paskui tarė: „viskas, gali paimti marškinius“. Taip ir padariau. Užsivilkusi nuėjau ir atsisėdau, nes man buvo sakyta truputį palaukti. Gydytojas nuėjo prie kompiuterinių įrenginių ir suspaudė mygtukus. Pro ekraną pradėjo sklisti ryški šviesa. Joje išryškėjo dailios marškinių klostės, vingiai. Medžiaga pulsavo, mirgėjo, plito. Atrodė, kad jos buvo pilna visa palata. „Kada paskutinį kartą buvote jį sutikusi? „ - paklausė daktaras, versdamas many veikti atmintį, ji stipriai sujudo, ir aš prisiminiau: prieš du mėnesius konservatorijoj dingo vanduo. Dingo elektra, laikas, visi instrumentai pavirto į dulkes ir pradėjo sklęsti po kambarius, veidrodžiuose šalo atvaizdai, kambariuose buvo pilna lapų, jie buvo drėgni ir šiugždėjo tarp pirštų, ir buvo aplipę kūną, ir tada taip skaudėjo riešus, taip norėjos pagroti, bet visi instrumentai buvo ištirpę, aš paėmiau lapus ir brūžinau jais orą, o jis vis pildės tuo neaiškiu garsu - oras virpėjo, langų stiklai apsitraukė stambiais lašais, dulkių daugėjo, o manęs buvo vis mažiau ir mažiau, oro vis mažiau (-) krūtinėje dar labiau spaudė (oro buvo per daug kambary), dulkės telkės ir plito (manęs vis mažiau, mažiau ir mažiau), ir niekaip negaliu atsiminti, ką paskui ten veikiau, o gydytojas juk manęs būtent to klausė. Į klausimą jam atsakiau klausimu: „gal žinot, kur yra žvirblis? „, ir tą akimirką man pasidarė truputį lengviau. Gaila, bet po to iškart atsiminiau, ką padariau su rasta virve.