Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Nusileido lėktuvas iš Londono.
Velnias, per anksti atvykau. Kur čia galima būtų prisėsti? Blet, galvą skauda – pasiskundė sau Giedrius.
Greitai apžvelgęs oro uosto laukiamąjį saloną, jis pastebėjo laisvą vietą blankiai apšviestame kampe, link kurios ir pajudėjo. Prisistūmė perkimštą lagaminą, atsisėdo ir atsiduso. Pasikuitė kostiumo kišenėse ir išsitraukė apglamžytą bilietą.
Liko dar dvi valandos.
Peržvelgė saloną: kėdės, langai, kėdės, akys... Žvilgsnis staigiai peršoko į lubas ir tiesia linija nusileido  iki tolimosios sienos, grindų ir savo kojų.
Gal reikėjo likti. Juk daugiau tokių nėra... – mirktelėjo jis, nuvijo šias mintis.
Iš rankinės išsitraukė vakarykštį laikraštį. Pirmajame puslapyje išspausdintos degančios Lenkijos lėktuvo detalės, kažkur netoli Smolensko. Antra antraštė gąsdino, kad Lietuvoje neproporcingai daugėja senyvų žmonių, o seimas svarsto didinti jaunimo imigraciją iš Rytinių šalių. Toliau buvo pristatoma naujausia Helenos Fisher knyga pavadinimu „Kodėl jis? Kodėl ji? ”. Iš visų galimų knygų, kurias buvo galima aprašinėti, reikėjo būtent šią nelaimingą reklamuoti būtent šiame laikraštyje būtent šiuo metu. Ironiška. Ir dar antropologės darbas...
- Giedriau, hello, gal su tavim tik anglų kalba išeis susikalbėti?
- Sorry, nepastebėjau. Užsiskaičiau apie kašę. Girdėjai, Rytas laimėjo.
- Taigi kartu dar ėjom žiūrėti! Nors po tos pergalės nenuostabu, kad neprisimeni, nes tiek prisilakęs buvai, kad vilkti namo turėjom...
Blet.
- Tačiau failinom: vis vien spėjai į oro uostą atvykti. Matyt Lietuvos sportas tavęs nesulaikys.
- Matyt.
- Klausyk, liūdna čia be tavęs bus. Domas išvis iš proto išeis, o Robertui teks vienam...

- Nepyk, kad turiu išvažiuoti. Juk žinai, kad apie tai jau ilgai svajojau, Emilija.
- Aš puikiai žinau, kad apie tai svajojai. Tačiau taip pat žinau, kad tu nebe vaikas, kuris į mokyklą kas rytą buvo už rankutės vedamas. Nuo tos dienos, kai nuaidėjo paskutinis skambutis, kai pirmą kartą įsidarbinai  restorane ir duoną savo darbu užsidirbai, kai mane taip karštai bučiavai šiltą vasaros vakarą prie mažyčio ežerėlio. Jau nuo tada žinojau, kad tu gali daug. Ir taip pat žinojau, kad nebeprivalai eiti taku, kuris kažkieno jau yra numintas, o kasti savus: tu tampi nepriklausomas. Nuo tada, tu pats darai tik tą, ko tu labiau nori, kas tau yra svarbiau. Duonos pavalgyti turi. O jei gardesnė duoną vertingesnė už mane, tai tebūnie.
- Dramą keli. Pati nori įdomesnio gyvenimo. Jau daug kartų sakiau, kad varom abu. Ir darbas įdomesnis, ir būsi vertinama.
- Tu prisigėrei pasakų iš Holivudo siųstų. Ne taip ten viskas ir gražu. Be to, čia gi mano tėvai. Ir seneliai. Jie serga.


- Giedriau! Tu dar vis miegi, žiūriu? Ar bent kažką girdėjai, ką pasakojau? Einu tau kavos nupirksiu, kad bent iki lėktuvo kedės nueitum.
Oro uostas buvo prikimštas keleivių. Ausį rėžė gerai pažįstamas vežamų lagaminų dardėjimas. Moterys nuogąstaujančios, kad kažkas bus užmiršta, kažkas netilpo, o kažką, greičiausiai, apsauginiai atims.
Įdomu, kiek Emilija daiktų pasiimtų. Be savo antropologijos vadovėlių tikrai niekur neišskris. Jei tik nebūtų stojus į Vilniaus Universitetą, gal dar kas nors išeitų, bet dabar per daug problemų.
 
  Saulės spinduliai tyliai įslinko pro galinį langą ir apšvietė niūrų kampą. Saulė, o gal mintys beveik išsklaidė galvos skausmą. Tačiau atsirado naujas pojūtis: toks, kokį nedrąsus mokinys jaučia, atsistojęs prieš klasę deklamuoti eilėraščio – norą dingti, norą, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Juk visos pamokos tokios ir būdavo: kartais įdomios, kartais sunkios, bet dienos rezoliucija tokia pati – vaikai išeidavo namo, o prisiminimai anksčiau ar vėliau išgaruodavo. Viską galima pamiršti.
Laikrodis rodė, kad liko valanda iki išskridimo – laikas judėti.
- Še, kava. Gerk.
- Dėkui.
- Nėr už ką. Gražinsi, kai grįši su savo tais paundais. Beje, kiek ketini ten būti?
- Nežinau. Žiūrėsim, kada supras, kiek vertas tikras genijus.
- O kur čia genijų matai?
Giedrius siurbtelėjo kavos. Kažkas kiek stipriau stuktelėjo Giedriui į nugarą ir aplaistė Gariūnuose pirktą kostiumą. 
Neatsiprašė. O kam? Juk čia mano nugara ne vietoj stūksojo. Dar ir marškinius sugadino. Nors ir dovanoti prieš puse metų vis tiek patys geriausi, kokius tik turiu. Bent jau mano dryžuoto kaklaraiščio nesuteršė kiaulė. Pasisekė, kad prisiminiau į lagaminą įsikišti.
- Giedriau, ar viskas gerai? Gal pastumti tavo tašę? Ar šiaip ko norėtum?
- Ne, nieko nereikia. Ko taip šypsaisi?
- Nes man patinka žmonės nustebinti, kai jie to mažiausiai tikisi.
- Ką?
- Jei kas nors dabar ateitų pro va tas duris, kas norėtum kad tai būtų?
- Tik nesakyk, kad tėvus pakvietei?
- Nesakysiu, geriau pats pasižiūrėk.

  Prie durų stovėjos tvirtas, gerai pažįstamas siluetas. Juodi džinsai, nertas megztinis ir ilgi, tamsūs plaukai. Dvi suakmenėjusios akys žvelgė tiesiai į jį. Jos veide nesimatė nei kruopelės jaudulio ar panikos – princesė pasiruošus tekėti savo tautos labui. Besišypsanti mergaitė kažkur dingo, o ši panaši į sustingusią eglę ant stataus šlaito, kuri dešimtmečius sprendė klausimus, kurių mirtingieji  nesuvoktų. Dešinėje rankoje stipriai suspaustas dryžuotas kaklaraištis ir lėktuvo bilietas, o kairėje lagamino rankenėlė.
  Jis net nepajautė, kaip buvo pritrauktas, o rankos stipriai apglėbė jos gležną kūną. Tačiau tą pačią akimirką jos kūnas pasidavė. Iki šiol įkalintos akys staiga atgijo ir pasruvo. Lūpos, nesugebėjusios suformuoti žodžių pradėjo virpėti, o širdis, lyg nenuilstantis motoriukas neleido atsidusti.  Jis jautė kaip sūrios ašaros lėtai gėrėsi pro ploną kostiumą ir drėkino pečius. Ir su kiekviena ašara jo mintyse atsirado naujų jausmų, prisiminimų: kaip jie naktimis vaikščiodavo Vilniaus gatvėmis, šokinėdavo per Baltijos bangas ir užmiršdami laiką, iki pat ankstyvo ryto, šildė vienas kitą.
Ne, to tai niekaip neužmiršiu. Tai ne šiaip pamoka. Dėl pažymių juk niekas taip nesiaukoja. Kodėl ji taip padarė? Nejau tikrai su manim keliaus? Mes mokslus? Paliks šeimą? Tik dėl manęs? Ji pražus.
- Ką čia veiki? Blet.
- Nepaliksiu tavęs. Liko vos kelios minutės. Nebeatkalbėsi.
- Neatkalbėsiu. Aš noriu, kad tu su manim keliautum. Ir pasiimsiu. Kiekvieną naktį tave sapnuose regėsiu, o kai tik užsidirbsiu kelionei atgal, sugrįšiu. Kalėdas praleisiu tavo namuose, o naujuosius kartu atšvęsim Alpėse, pasislėpę mažoje palapinėje, kur niekas mums netrukdys.  Pažadu. Tačiau tu privalai likti čia. Negaliu leisti, kad dėl manęs aukotumeisi.
  Tą pačią akimirką jis pagriebė iš jos rankų kaklaraištį ir bilietą, kurį tučtuojau suplėšė. Tik spėjo pastebėti, kaip bilieto dalelės lengvai krito ant oro uosto grindų. Tada, jis švelniai pakėlė jos smakrą ir paskutinį kartą ją pabučiavo. Lėtai atitraukęs lūpas savo žvilgsniu palinkėjo visko, ką tik žmogaus mintys ir širdis galį suakompanuoti. Jos akyse jis apsisuko ir neatsigręždamas nuėjo vartų link, kur dideliame žmonių būryje pradingo.

  Ji dar ilgai stebėjo erdvę, kur ką tik jo akys ją glostė. Jo nebėra. Tik saulės  spinduliai, iki šiol apleidę apverktą veidą, išdžiovino ašaras ir nuramino virpančias lūpas. Jų kamputyje pasirodė maža, vos matoma šypsenėlė: jis manęs neužmirš.

2010-10-16 20:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-22 20:54
Svoloč
Neblogas ir gan įtempto siužeto pasakojimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-15 02:22
klimbingupthewalls
konkurso vertintojų balų suma = 7.4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-11 15:24
Si bilė Sibire
1.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-09 12:33
A Puokas
1.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-03 11:48
Varinė Lapė
Vietelės kursyvu formuoja tai, ką skaitytojas turėtų paskaityti tarp eilučių. Arba kursyvu patuščiažodžiaujama. Kitaip atrodytų, jei tos vietikės nebūtų taip įmantriai išskirtos.

Pats tekstas nei kabina, nei intriguoja.

1,4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-30 16:37
begemotas_
padrikas siužetas be stuburo, keiksmažodžiai be motyvacijos, lyrinio veikėjo charakteris neišreikštas, pilkas

1.6
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-24 22:00
švo
1,9.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-24 15:29
cls
cls
Jautriai, gražiai parašyta. Aktualus fonas meilės temai. Dėl pabaigos turiu šiokių tokių abejonių.
"-Ką čia veiki? Blet." - susižvengiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą