Paskutinis naivumo pasispardymas..

saulė bučiavo kirvio ašmenis –
juodaskvernis dar  delsė…

***
ei, viskas paprasta…
paprasta, kaip takas į namus,
kaip atlapoti dangaus langai…

pakerėjo muzika – kvatok,
pagavo ritmas – šėlk,
delne sniegas – ragauk,
tabaluok sandalais
ant pasaulio krašto…

viską gali paliesti – pirštais dangų,
pajusti – širdimi griaustinį,
nuojauta atrakins visus užraktus…

braidyk jūras,
baidyk žuvėdras,
rink gintarus, akmenis – pravers…

leiskis vėjo apkabinamas,
vadink jį draugu,
priimk lietų į svečius…

gerk dieną,
skaidrią, kaip vandenį,
iš molinio laiko ąsočio,
juk ne veltui žvaigždės dainuoja
tau virš galvos,
jog Tai niekuomet nesibaigia,
Tai bus visad,
net tamsoje
tarp žaibo blyksnių…

viskas taps aišku,
kai tavo mintys įsimylės
obelų sodą,
žydintį ateities pavasaryje,
kurio pasitikti leki jau dabar –
viduržiemy…

ei, tai tik laikas praeina.
tu lieki čia,
kur efemeriškumui
vietos nėra…

liekame čia,
krante – vakar
kriauklių ornamentuose
įskaitėme savo vardus…

nedegūs tiltai,
kuriuos nutiesiau tą rytą,
kai gimei…

***
sudrėko budelio kaukė,
bet minios nuosprendis –
neatšaukiamas…

ašmenys išsilaisvino iš bučinių…