„Magiškoji meilės galia“

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Žvakės, smilkalai, nuotraukos, mėnulio pilnatis, - garsiai neįprastą knygą skaitydama vardijo Solveiga. Vis dažniau ji laiką leisdavo skaitydama knygas. Ne, tai nebuvo romantikų taip mėgstami romanai ar naujų potyrių ištroškusių asmenybių vertinamos nuotykių legendos. Ji kas vakarą įnikdavo į per didžiulius vargus gautą jau seniai dažais nebekvepiančią knygą apie magiją ir burtus. Tiksliau meilės magiją. Solveiga  knygą atrado antikvarinių vertybių kupinoje bibliotekoje. Tuomet šis susegtų lapų pluoštas merginą patraukė savo pavadinimu, kuris taip taikliai atitiko jos būseną! „Visoms tikėjimą praradusioms sieloms“ - tokiais žodžiais dulkėmis padengta knyga viliojo skaitytoją. Atvertus pirmąjį lapą, Solveigos akys užkliuvo už gausybės užkalbėjimų, burtų neva padėsiančių susigrąžinti nutolusią antrąją pusę bei kitokių įvairių kerėjimų.
- Visa tai tik pasakos, - sumurmėjo mergina. Tačiau deginančio smalsumo vedama nusprendė pasiimti šią knygą namo. Solveiga neatpažįstamai pasikeitė po vieno įvykio. Gal dabar ji neglaustų prie širdies šios keistos knygos, nebūtų tokia užsidariusi savyje, nustojusi bendrauti. O anksčiau juk nuo merginos veido nė minutei nedingdavo šypsena... Dabar ji gyvena tarsi šešėlyje. Prarastos laimės šešėlyje. Skaitydama Solveiga užsigalvoja ir nugrimzta prisiminimų jūros dugne. Tai nenaujiena, nes ji kas rytą pabunda ir kas vakarą akis užmerkia galvodama apie Jį. Apie mielą vaikiną vardu Gytis. Jau praėjo lygiai vieneri metai po tos dienos, po judviejų paskutinio pokalbio, kuomet merginos širdis buvo sudraskyta į daugybę mažų skutelių. Solveiga ir Gytis pažįstami  daugybę metų. Jie buvo neišskiriami draugai, deja, viena niekinga būtybė tarytum juoda katė sugebėjo perbėgti kelią tarp jų ir sutraukyti du draugus jungusius saitus. Mergina ir vaikinas susipažino mažame pastatėlyje, kuriame buvo įkurti globos namai gyvūnams. Solveiga ten dirbo, nes jos būdas buvo išskirtinis. Ji gyveno su tikslu visiems padėti; galbūt tas jos jautrumas ir neapsakomas gerumas taip traukte traukė žmones.
- Labas, kaip laikosi mūsų mažieji draugai?, - tai buvo pirmi jo žodžiai ištarti Solveigai. Ji šį vaikiną stebėjo jau seniai. Gytis dažnai užsukdavo pagloboti šunelius ir kates, kadangi jo tėvas buvo minėtų gyvūnų globos namų savininkas ir įkūrėjas. Taigi, abu jaunuoliai mėgo gamtą bei gyvūnus, tad greitai rado bendrą kalbą. Draugai kiekvieną pavasarį kartu klausydavosi bundančio upelio čiurlenimo, vasarą kartu palydėdavo saulėlydžius, žiemą šokdavo snaigių apsuptyje, o rudens metu klausydavosi vėjo ošimo ir džiaugdavosi lietaus simfonija. Tą vakarą degė laužas, sarkastiškai šypsojosi mėnulis, lyg nujausdamas kažką negero.
- Solveiga, turiu tau naujieną!, - savo kailyje nesitvėrė Gytis.
- Kokią?, - smalsiai pasiteiravo mergina.
- Pagaliau susiradau merginą, - džiugiai uždainavo vaikinas. Sulig šiais žodžiais Solveigai sugriuvo pasaulis ir tarsi sustojo gyvenimas. Juk ji tiek metų taip stropiai augino meilę savo širdyje.
- Pavėlavau, - teištarė Solveiga ir nubėgo į miško gilumą pilnomis ašarų akimis ir nuo skausmo nykstančia siela. Tuomet jie stovyklavo, taigi aplinkui kelią buvo apšvietę laužų liepsnos šviesos. Ji parimusi prie medžio raudojo kaip dar niekuomet nebuvo verkusi. Meilė Gyčiui buvo vienintelė jos gyvenimo poezija. Dabar ji pasijuto tokia tuščia, tokia vieniša. Gytis Solveigos visur ieškojo, mergina girdėjo jo šūksnius, nepaisant to, ji neatsiliepė, jos lūpos buvo sustingę. Sustingę nuo širdį plėšančio liūdesio, nerimo. Rankos drebėjo kartu su medžio lapais. Atrodo, kad šis augalas jautė visas jos kančias ir kankinosi drauge.
Ir vėl vakaras, ir vėl Solveiga varto tą pačią knygą. O juk prieš metus ir ji dievino romanus ir istorijas apie meilę. Mergina prisiminė jai giliai įstrigusią mintį: „Meilė - nelyginant medis; ji išauga pati, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose“ (V. Hugo).
- Tai pati tauriausia tiesa, - pašnibždomis ištarė mergina. Ji dar tebemylėjo Gytį, mylėjo kur kas stipriau negu anksčiau, bet širdis buvo suplėšyta į gabalėlius ir niekam nepavyko sudėti šios mozaikos. Solveiga nei burtų nei užkalbėjimų taip ir neišdrįso išmėginti. Galbūt ji pajuto drąsos stygių, o gal... o gal manė, kad jis ją jau pamiršo.
Gytį pavergusios merginos vardas buvo Inga. Solveiga ją buvo keletą kartų mačiusi Vilniaus miesto švenčių metu. Ji jau tada nenuleisdavo akių nuo Gyčio. Mergina Ingą mintyse tapatino su juoda kate, kadangi pastaroji buvo juodaplaukė, žaliaakė. Ingos namai tviskėte tviskėjo prabanga. Ji buvo visiška Solveigos priešingybė - ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal charakterį ir gyvenimo būdą. Ingai niekada nerūpėjo benamiai gyvūnai. Vienintelis jos sąlytis su žvėreliais buvo kailinių dėvėjimas. Juodoji katė buvo apsupta madingų vardinių drabužių, elegantiškų ir rafinuotų draugių bei brangiausių kvepalų.
- Ir kaip jis galėjo tokią bedvasę butybę išsirinkti?, - dažnai savęs klausdavo Solveiga. Deja, tai visada teliko tik retorinis klausimas...

Staiga suskambo telefonas. Nuaidėjusi skambučio melodija perskrodė kambaryje nusistovėjusią tylą.
- Klausau, - išlemeno Solveiga.
- Čia Solveiga?, - pasitikslino vyriškas balsas.
- Taip, tai aš, - atsakė ji.
- Esu Gyčio draugas, skambinu pranešti, kad jis pateko į avariją ir dabar yra ligoninėje, - tęsė jis.
- Kaip tai nutiko? Kodėl būten jam?.. Kaip jis?, - klausimų lavina vyriškį užvertė mergina. Jis pasiūlė jai atvažiuoti į ligoninę. Solveiga nedvejodama sutiko. Dabar ji suprato dėl ko šiandien prisiminė Gytį ir visą istoriją nutikusią lygiai prieš metus. Apsivilkusi tamsiai mėlyną paltą, apsimovusi juodus batus, mergina lėkte išlėkė į žmonių baltais chalatais globojamą įstaigą. Ten ji sutiko Gyčio draugą, kuris jai ir skambino, taip pat juodąją katę Ingą. Nukentėjęs vaikinas lėtai atmerkė sulipusias akis, matėsi, kad tai jam padaryti prireikė nemažai pastangų. Į palatą atėjęs gydytojas pranešė diagnozę:
- Pacientas išgyvens, tačiau jis avarijos metu neteko... kojos, - žodžiai liūdnai nuskambėjo daktaro lūpose. Gytis atrodė sugniuždytas. Solveiga pirmą kartą išvydo jį tokį. Nepaisant to, jis širdyje jautė kažkokį dar jam nepažįstamą, kažkokį keistą, keistut keistutėlį jausmą, Solveigai esant šalia.
- Nesimatėm jau ištisus vienerius metus, - pokalbį pradėjo vaikinas. Gaila, kad susitikom tokiomis aplinkybėmis, - toliau kalbėjo jis. Ir žinok aš... Tuo metu jo žodžius nutraukė į palatą įplaukusi Inga.
- Sužinojau, kad tu, Gyti, netekai kojos. Noriu tau pranešti, kad mes nebe pora: aš tave palieku, - tarė ji.
- Bet, bet kodėl?, - sutrikusiu balsu paklausė Gytis.
- Todėl, kad man invalido nereikia!, - atšovė Inga. Tu dabar nevisavertis žmogus, tik pagalvok kaip atrodysi varganai šalia manęs, - klykė ji. Vaikinui nespėjus ištarti nė žodžio klastingoji katė trenkė durimis ir išėjo. Gytis atrodė dar prasčiau; jis buvo pažemintas, įskaudintas, išjuoktas. Ingai terūpėjo šlovė ir pinigai, o juk žmogus pati didžiausia brangenybė, o turtas, lobiai niekada nepaguos, nesuteiks šilumos.

Praėjo porą mėnesių. Gytį ruošėsi išleisti toliau gydytis namo. Visą tą laiką Solveiga nesitraukė nuo Gyčio, rūpinosi, slaugė jį.
- Atleisk, brangi Solveiga, kad leidau tai Ingai nutraukti mūsų gražios draugystės saitus. Atleisk..., - maldavo Gytis. Solveigos širdis suvirpėjo, o veidą nutvieskė seniai regėta šypsena, kurią palydėjo džiaugsmo ašaros.
- Žinoma atleidžiu. Aš niekada ant tavęs nepykau. Juk tu buvai ir būsi mano gyvenimo saulė, - tarė mergina.
- Bet ar tu pasiryžusi gyventi su... su invalidu?, - paklausė Gytis.
- Nesakyk taip!, - sušuko Solveiga. Aš tave myliu, - prisipažino ji. Gytis merginai atsakė tuo pačiu.

„Žmogaus charakterį apibūdina ne jo intelektas, o širdis“ (L. Jakobis). O dviejų širdžių sąjunga yra svarbiausia. Gyčiui pavyko sudėlioti Solveigos širdies mozaiką, o merginai pavyko Gytį po skaudžios nelaimės įkvėpti naujam gyvenimo etapui; tai ir yra tikroji meilės magijos galia.