Carpie diem

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

“Kaip nusvėrusį kaklą akmenį, nusirišu ir metu išgyvenimų kartėlio naštą, - lai smenga į patį jūros dugną! ” pagalvojo Mila, žingsniuodama pumpuruojančio saulėlydžio link, įmerkė ranką į jūrą, pateliuskavo vandenį ir tėškė per pasišiaušusią bangą, paleisdama į orą tviskančius purslus.

- sfhihi sfhihi tfšššš stfihii tfšššš, - kažkas sušvilpavo tolumoje, - pliumpt, - giliu akmens pliumtėjimu nuaidėjo palydimas švilpavimą garsas.

Mila šyptelėjo. Iš netikėto sutapimo! Įsivaizduodama raibuluojančias bangas įkritus akmeniui, šypsniu palydėjo tą garsą tolumoje, - jis įprasmino jos mintijamą metimą. Giliai atsiduso iškvėpdama orą per burną ir ryžtingai sulig iškvėpimu šastelėjo ant nuskalauto medžio kamieno. „Atėjo susitaikymo metas“ išganingai nusprendė. Prisėdusi iškėlė smakrą į saulėtekio atokaitą ir prisimerkė, - jos gerviškas kaklas su apnuogintais pečiais žėrėjo saulėje, - „Aš spinduliuoju kaip šis nubrozdintas ir nuzulintas, išskalautas į krantą kamienas“ sau šypsomai pamąstė ir išskleidusi plaštaką prisidengė akis nuo saulės. Smilkinį prispaudęs nykštys pagavo ritmą  ir kartu pulsavo į taktą. Suvokimas kokia ji yra laiminga, kad jaučia šį pulsavimą, suteikė begalinį džiaugsmą. Kiek akys užmatė tolius supo vanduo, o per vidurį - švietė žalsvai nuauksintas saulėtekio takas.

- sfhihi sfhihi tfšššš stfihii tfšššš sfhihi, - kažkur tolyje girdėjosi švilpaujančiojo džiugūs garsai.

Gytis pėdino pamario smėliu, jo gurgždantys kopose žingsniai suteikė žvalaus pasimėgavimo ėjimu jausmą, - akyse raibuliavo su saule besiglaustančios jūroje bangos, - toks lengvas neskubumas pasivaikščiojant su prigimtine vienatve už parankės teikė prasmę gyvenimo akimirkai. Nevalingai apėmęs vaikiškas džiaugsmas švilpavo jo lūpomis, ir karts nuo karto pasilenkdamas į įminamą smėlį, traukė po plokštesnį akmenį ir mėtė juos pašokdindamas per bangas „varlyte“. Laisvės pojūtis teikė sparnus, ir gurgždantys žingsniai spėriai mynė kelintą kilometrą pakrante.  „Svarbiausia kvėpuoti“ pagalvojo Gytis, ir šnervėmis įkvėpė jūros. „Kvėpuoju, vadinasi gyvenu“ vijo kita mintis mintį. Tik dabar, kai verslo nesėkmė ištuštino kišenes, ir po bankroto jose švilpauja vėjai, pajuto neapsakomą laisvę, it veržiančios kaklą grandinės būtų sutraukytos ir jis gali pagaliau įkvėpti! Kvėpuoti! “Atsivėria laiko marios ir begalė užmirštų ir skubos nustumtų potyrių, kad ir dabar tiesiog eiti ir švilpauti”, -  nuoširdžiai džiūgavo vyras:

- sfhihi sfhihi tfšššš stfihii tfšššš sfhihi.....

Žiūrėdama kaip po vieną pirštą bangos nuskalauja smėlyje apvedžiotos plaštakos trafaretą,  Milą aplankė laikinumo suvokimas, - gedulas dėl artimos draugės netekties ir ką tik patirtas išsiskyrimas su mylimuoju kirstelėjo dvigubu skausmo kirčiu per patį jos jautrų kamieną: širdį. Štai dabar sėdėdama po bemiegių ir išverktų naktų, jaučia palengvėjimą ir tas ką tik išgirstas akmens pliumptelėjimas - kaip patvirtinimas, kad dedamas taškas raudos sakiny. „Gyvenimas tęsiasi“, - pamąstė ir atsikvėpdama pakėlė akis į saulę: širdį užliejusi padėka už matomą grožį suteikė begalinę ramybę. „Kiekvienam savo laikas. Ateiti. Išeiti. Esu laiminga, kad turėjau galimybę būti dalele tų žmonių gyvenime“ – sulig paskutiniu nuskalautu plaštakos trafareto ruoželiu, išsiveržė Milai padėka už patirtą, už tą, kas nusinešta į praeitį.

- sfhihi sfhihi tfšššš stfihii tfšššš sfhihi, - varijuojamas linksmom natom, pritariamas bangomūšos švilpavimas artėjo...

Artėjantis garsas patraukė Milos žvilgsnį, - pėdino palei trisdešimt skaičiuojantis vyriškis, kedenamais vėjo, ir jau žilstelėjusiais plaukais, karts nuo karto kraipydamas tai į vieną tai į kitą pusę galvą, viena ranka nešinas batais, kita laisvai mosikuodamas, - atrodė kaip iš scenos gilumos artėjantis šokėjas. Milą toks vaizdas pradžiugino, nes tai priminė kad gyvename kaip teatre kiekvienas pasirinkdamas sau vaidmenis ir tai teikia viltį, pamanė ji: visada pasirinkimas yra. „Išganingos mintys ateina, kai atsipalaiduoji“ pridūriamai sumojo.
Išblaškyta besiartinančio vyriškio, stojosi eiti ir darsyk žvilgsniu paglostydama jūroje švytintį taką, sugretino mintimis kaip taką į naują pradžią.  „Žengiu į jį“ pamanė ji. Atsistojusi, žengė keletą žingsnių ir jos akį patraukė gulintis širdies formos akmuo, - pasilenkė ir paiimė: lai bus kaip lemtingas ženklas, įsileidžiant susitaikymą ir meilę į savo širdį. Priglaudė jį prie suspurdusios širdies delne ir žengtelėjo prasilenkti su ją priėjusiu vyriškiu.

- Ar gintarus renki? - užkalbino ją nepažystamąsis. 
- Saulės spindulius! Tai buvo tikresnis atsakymas, - Milai spindulių reikėjo kaip niekad daug. O tu..? – paklausė Mila.
- Che, - linksmai tarstelėjo, aš gaudau palankų sau vėją... O spindulių šįvakar išties nemenkai, gali jų prisirinkti į valias, - draugiškai nusišypsojo Gytis.
Mila pritariamai palinksėjo galva ir pajutusi Gyčio tęsiamą žvilgsnį, užklausė jo:
- Rytų ar vakarų? – ir taip pat padovanojo sutiktąjam prielankią šypseną.

Gytis šyptelėjo, nutylėdamas vėjo kryptį. Tik pajutęs pietryčių vėjo dvelksmą, sumojavo rankomis imituodamas jo plūsmą. Sklaidomi vėjo ir žėrintys besileidžiančios saulės spinduliuose Milos plaukai Gyčiui sukėlė ilgesį, o jos lūpomis žaidžianti šypsena - artumo jausmą, rodės imtų ją už rankos ir vestų pakrante tylomis, be žodžių, tik klausantis jūros mūšos ir pėdų gurgždesio. Norėjosi su šia moterim pasidalinti antrąja paranke, kad palaikytų kompaniją jo pakeleivei vienatvei.

- Turi laiko pasivaikščiojimui dviese? – užklausė jis.
- Hmmm, - Mila nesusimąstydama teigiamai sulinksėjo ir nusišypsojo iš savo tokio proveržio pasivaikščiojimui dviese.
- Aš Gytis, - paduodamas šiltam paspaudimui ranką, tarė, - Tavo skvernuose mano gaudomas vėjas pasislėpė, - sumojo sąmojį ir pajutęs bendravimo lengvumą tęsiamai paklausė: kuo vardu vėjo prieglobsčio savininkė?
- Mila.  Kolkas lai pabūna vėjas su manimi, - ištiesė ranką nei nesumojusi, kad joje sugniaužtas širdies formos akmuo, ištiesiant ranką pasisveikinimui - šast ir iškrito.

Vienas antram iš paskos sutūpę pakelti krituolio iš smėlio, susitiko akimirkai žvilgsniais ir tai buvo tik juntamai nupasakojamas artumo žinojimas. Suėmęs akmenį, Gytis klausiamu žvilgsniu įsispėrė į Milos akis:
- Čia tavo talismanas? – pamatė jos ramias ir pritariamai užmerkiamas akis, užsimerkusios blakstienos rodės galutinai nušlavė jį persiokiojusį pyktį ir gailėjimąsi dėl nepasisekimų. Atsimerkusi Mila pažvelgė jam į akis, jose buvo viskas ko ieškota kitų žvilgsniuose.
- Tik ką jį radau, tarė ji.  Pamaniau verta paimti, juk širdys kasdien nesimėto... Šie žodžiai buvo banaloki, anot Milos, bet pats momentas buvo atveriantis tiesą abiems, ir tai ko neištarė lūpos, jiedviems bylojo potyrių bagažas.

Gytis pritariamai pamataravo galva ir įspraudė į Milos delną akmenį, užspausdamas pasisveikinimo paspaudimu į jos delną. Apėmęs šilumos plūsmas juos kaip šiltos bangos teliuskavo, tesinorėjo šios akimirkos amžinybės.
... „Kartais reikia prarasti viską, arba bent tiek kad nebijotum prarasti esamo dėl pradedamo iš naujo“, „Nebijoti akimirkos ilgumo“, „Patirta netektis suteikia gyvenimo dovanos džiaugsmą“, „Patikėk smulkiais stebuklais“ – virš jų galvų akimirksniu sklandė viena kitą papildančios mintys  ir skiepijo pasitikėjimo jausmą... tik akimirka, bet joje sutelpa begalybės.

Saulėtekis glostė judviejų skruostus, plaikstomi vėjo plaukai juos šešėliavo su persipinančiais saulės spindulių tarpeliais, jūra skalavo laiką, būties akimirka glostė širdis.
Supratinga tyla palaimingai ošė bangomūša. Jokių pašalinių garsų, tik plazdanti būties ramybė ir žvilgsniuose palaiminga ugnis degė kaip sėdanti į jūrą saulė. Įsivyravo Meilė čia ir dabar būčiai.


Tinkamas muzikinis fonas: http: //www. youtube. com/watch? v=jhVsmHxg9yA

B. K.