.

Darbas buvo pateiktas konkursui, bet dėl per mažo ženklų skaičiaus perkeltas į Prozą.

.    Paūkojo ežerą tyliai lygino smulkutėlė medinė valtis. Apkūnūs rūko pluoštai kruopščiai slėpė trapecinį kūną, lėtai besistumiantį pakrante. Tik iš vos girdimų prisilietimų su vandeniu galima nuspėti, kad kažkieno valdomi irklai nardo ežero paviršiumi. Ar taip ilsėtųs dievai, jeigu dangų kas suaižytų? Ar tik šiaip tokia stipri šalna besiridenanti veido oda, rodos, tuoj užmigdys?
    Valtelės nosis įsirėmė į dumblėtą krantą, o tamsus žmogystos siluetas plėtėsi, kolei jam gerokai priartėjus, pasigirdo ramus alsavimas.
    - Kur buvai? – tarė prikimęs moters balsas. Ji sekundę šmėstelėjo kuomet ištiesė žibintą į priekį.
    Kuklioje šviesoje išryškėjo vyro bruožai: didelė, nežymiai kuprota nosis, aukšta kakta, ties kairiuoju smilkiniu įžiūrimi keli smulkūs randai ir ant akių pabirę riebaluoti tamsūs plaukai lengvai siūbavo vėjyje. Rodos, ežeras būtų jį išsiurbęs savo karčiomis lūpomis.
    - Seniai pabudai? – žvilgtelėjęs į moterį, nusisuko.
    - Ne.
    Jis priglaudė plaštaką prie žolės, tartum pamatavęs drėgmę, ir prisėdo:
    - Negalėjau užmigti.
    - Vėl?
    - Juk žinai.
    Ji prisėdo kartu, sudėjo rankas ant kelių, bet staiga vienu mostu metė jas ant vyro pečių ir pravirko. Pastarasis įrėmė lūpas į jos skruostą ir stipriai apglėbė.
    Ji išsitraukė sulankstytą popieriaus spyruoklę ir parodė jam. Nusiraminę, jie liko apsikabinę, netekę balsų, judesio.


    Jis apsižvalgė ir nedrąsiai nukėblino į siaurą miesto alėją. Toje vietoje neįprastai  nešvietė žibintai, todėl skubiai pasikuisęs kišenėje, išsitraukė žiebtuvėlį ir keliskart patrynęs ratuką, įžiebė liepsną. Kvėpavo giliai, akių obuoliai greitai lakstė baltame lovelyje - rodos, už kelių žingsnių užuostų bedugnę. Viduryje gatvelės sustojo, kažką išsitraukė iš kuprinės, kol po geros minutės jis grįžo, iš kur atėjęs. Kitą sekundę kūnas tuoj pat dingo iš akiračio, palikdamas tik ilgėjantį šešėlį ant gatvės sienų..

    Ji pasitaisė plaukus. Kruopščiai surinko sruogeles ir pakabino ant ausies. Taip kelis kartus, atrodė, repetuoja. Trumpam sėkmingai nuvijo mintis, kur nesiekia jos liūdesio radaras, tačiau netrukus vėl žvilgsnis paskendo kažkur tarp lubų ir grindų. Tarytum, ten iš esmės stūkstotų visatos centras, kuriame nedaugiau nei nieko – taip alinančiai trūksta esybės, kai aplinkui tuščia. Ji ištraukė stalčių, sueiškojo baltą popieriaus lapą, griebė rašiklį ir pradėjo rašyti..

    Jis sėdėjo ant upės akmenų. Ledinis vanduo laižė apdumblijusius akmenis, nuogas sustirusias pėdas, regis, lėtai, bet skausmingai permatomas upės kraujas išslieja į tūkstančius smulkių kardų ir brauko jo kojas. Jis merkė veidą ant plaštakų ir, lyg visas pasaulis staiga nepakeliamai susitrauktų, vos girdimai sudejavo. Netrukus išsitraukė užrašų knygelę ir pradėjo rašyti..

    Ji sukosėjo. Kietas balsas pakėlė kelias varnas, tupėjusias ant balkono turėklų. Prirašytą popierių tvarkingai sulankstė, atitraukė stalčių, tačiau visgi įsigrūdo į  kelnių kišenę. Minutę, dvi, nesukrutėjo, tartum būtų save pametusi, kol žvilgsnis užkliuvo į kampą atremto veidrodžio. Tamsūs plaukai rietėsi už nugaros, suskilusios lūpos priminė šaltą rudens orą, o baltos rankos it gulbės sugulusios ant kelių. Ji atsistojo, priartėjo prie savo kiek įskilusio atspindžio, užstūmė krentančius plaukus už ausies, atsikosėjo ir kaip retą gyvūną veidrodį perbraukė pirštu.
    - Aš kaip juodas juodas balionas, aš kaip juodas juodas balionas, - tyliai užniūniavo. – Aš kaip juodas juodas balionas pakilsiu, kur nepasiekiama, pakilsiu kaip juodas juodas balionas..

    Tądien ji keliavo į miestą, apsižvalgyti, nupirkti maisto, rašomojo popieriaus. Miesto centre ji pasuko į siaurą gatvelę, kur kažikaip susipaudžia mašinos ir, ko gero, griūdamos šonu pravažiuoja. Lėtai sliūkinant ji pastebėjo išpurkštą užrašą ant sienos,, Kur gi tu esi, mano mieloji? ”. Sustojo, vėl prilietė pirštu, norėdama įsitikinti, kad tai ne iliuzija, ne jos akys meluoja. Iš kišenės iššokusi ranka skubiai išlankstė popierių, smilius braukė tekstą, kol užfiksavo citatą:,, Kur gi tu esi, mano mielasis? ”.
    Tądien trumpam laikrodžių rodyklės lėčiau judėjo, debesys nebetūpė arčiau žemės, o pati žemė rodėsi lengva, nebetraukianti už kirkšnių žemyn, kur trūksta oro. Tokią dieną filosofai pavadintų naktimi, tačiau per saulės nušviestą miestą, ji pajudėjo link Vilniaus centro, kur daugiau žmonių, kur galima įsitikinti, kad viskas gerai, kad nieko blogai.

    - Jūs kažką pametėte, - prakalbo praeivis.
    Ji vienu švystelėjimu apsisuko, sugriebė vėjo nešamą popierių ir, tarytum, kišenė būtų bedugnė, nudardino jį į amžiną atilsį – saugiai. – Dėkui, - ji palinksėjo.
    Jos žvilgsnis užkliuvo už žmogaus megztinio, kuris, rodos, buvo netyčia ištepliotas dažais.
    - Kas nutiko? – nusišypsojo, užsmaugė plaukus už ausies.
    - E, kas? Čia? Ai, tiesiog, kažkas.. Nepamenu.
    Nepažįstamasis atrodė nemiegojęs, po akimis tyvuliavo mėlynės.
    - Kaip galit neprisiminti? – atrėžė krizendama.
    - Ai, na, nepamenu ir tiek, - nervingai atsakė, susikišo rankas į džinsus ir pradėjo trinti grindinį koja.
    Ji pastebėjo, kad dažai ant sienos ir dažai ant megztinio vienodi. Ji pastebėjo.
    - Ar tu..?
    - Aš.. Gal kavos? – jis paklausė, bet vargiai susilaikydamas, vos nesusigriebė už galvos, suprasdamas, kad žodžiai visiškai neklauso.
    Ji garsiai nusijuokė ir sutiko.
    Ji niekada netikėjo atsitiktinumais, netikėjo grožiu. Ji merkdavo gėles į šimtą vazų, kurios stūkso ant palangės nelyg apsauginiai bokštai, ir šimtai tų gėlių vysdavo tą pačią dieną. Atpažino dievai ją kaip nepaneigiamą liūdesį, o gal kaip žmogų, kuriame yra nulis dievų. Jiedu pajudėjo.


    Prie Paūkojo ežero stovėjo du siluetai. Nepajudinami ir neišskiriami.
    - Keista.
    - Kas?
    - Visa tai.
    - Hm?
    - Mudu.
    Ji patempė už jo megztinio, vildamasi daugiau nei vieno neaiškaus žodelio.
    Tai supratęs jis prisėdo, atsisėdo ir ji, prakalbo:
    - Aš ieškodavau savęs, kaip savęs ieško chameleonai tarp žolių. Ieškojau tavęs, kaip Prometėjas, nubėgęs ne į tą kalną. Vis dėlto radau mudu, kuomet..
    Ji pakartojo istoriją apie jos tekstą ir užrašą ant sienos. Taip, kaip kartojamos maldos.
    Jiedu nužingsniavo namo.