***

Vystančioj pievoj groja baltas vargonas,
pro jį skrenda žmonės, bet jis jiems nė motais.
Nors vienas žmogelis sustoja ir šypsos,
jis tuoj nukeliaus į šviesos karalystę.
O kiti vis dar skrenda pro kūnus herojų,
kuriuos ten paguldė piktas karo obojus,
jie mato kraujuojančius seses ir brolius,
bet jiems jie nė motais - juos šaukia pragaro rojus.
Už galvos susiėmę žmonės verkia, raudoja
tik dabar jie suprato kaip savo šalį niokojo,
bet kritę jų broliai nekils, nekovos
dėl savo tėvynės, brangios Lietuvos.