Pasaka apie Niurgzlį ir Kvatoklį

Vieną kartą gyveno du broliai. Vieno vardas buvo Niurgzlys, kito Kvatoklis. Jie išvaizda buvo panašūs kaip du vandens lašai, bet charakteriu labai skyrėsi.
Kvatoklis buvo geras vaikas. Jis stropiai mokėsi, gerai elgėsi ir labai mylėjo savo tėvus ir tik kartais reikėdavo ji sudrausminti, nes labai daug juokdavosi.
Niurgzlys gi buvo tikras padauža ir netikėlis. Buvo išdykęs ir neklaužada ne tik namie, bet ir mokykloje bei kieme. Jis nemylėjo tėvų ir net bandė slapta visiškai išdumti iš namų, bet vis nesisekė.
Vieną kartą grįžęs iš mokyklos jis nieko nerado namie. Tada pasiėmęs kelis daiktus ir parašęs raštelį, kad jis nekenčia savo šeimos ir kad išeina laimės ieškoti. Ir paslapčiom išdūlino iš namų. Po kiek laiko grįžę tėvai nerado savo sūnaus. Tik ant palangės virtuvėje rado keverzotai parašytą raštelį. Mama pradėjo verkti, tėtis vis ją guodė, o Kvatoklis slapta apsidžiaugė, kad jam nebereikės kęsti Niurgzlio pašaipų.
Po kelerių metų užaugęs Kvatoklis prisiminė savo brolį dvynį ir nutarė jį surasti. Ėjo, ėjo ir beeidamas pamatė pamestą apsiaustą. Jis jį apžiūrėjo ir paėmė. Tada atsisėdo pailsėti. Besiilsėdamas pamatė labai seną senuką, kuris turėjo dėžutę su stebuklingais įrankiais. Kvatoklis atsistojo, pasisveikino ir paklausė, ar tas apsiaustas ne jo. Senukas patvirtino, kad jo. Už  tą gerą darbą davė Kvatokliui stebuklingą kompasą, kuris parodo kelią į reikalingą vietą. Kvatoklis padėkojo seneliui, atsisveikino ir vedamas kompaso surado savo brolį. Pasirodo Niurgzlys buvo patekęs į gerumo ir dorumo mokyklą. Niurgzlys džiaugsmingai pasitiko savo brolį Kvatoklį, kuris iš džiaugsmo net išliejo keletą ašarų.
Dabar jiedu iš tikrųjų buvo kaip du vandens lašai. Tik vienas labai mėgo juoktis, o kitas tiesiog buvo geros širdies.



Vieną kartą gyveno du broliai. Vieno vardas buvo Niurgzlys, kito Kvatoklis. Jie išvaizda buvo panašūs kaip du vandens lašai, bet charakteriu labai skyrėsi.
Kvatoklis buvo geras vaikas. Jis stropiai mokėsi, gerai elgėsi ir labai mylėjo savo tėvus ir tik kartais reikėdavo ji sudrausminti, nes labai daug juokdavosi.
Niurgzlys gi buvo tikras padauža ir netikėlis. Buvo išdykęs ir neklaužada ne tik namie, bet ir mokykloje bei kieme. Jis nemylėjo tėvų ir net bandė slapta visiškai išdumti iš namų, bet vis nesisekė.
Vieną kartą grįžęs iš mokyklos jis nieko nerado namie. Tada pasiėmęs kelis daiktus ir parašęs raštelį, kad jis nekenčia savo šeimos ir kad išeina laimės ieškoti. Ir paslapčiom išdūlino iš namų. Po kiek laiko grįžę tėvai nerado savo sūnaus. Tik ant palangės virtuvėje rado keverzotai parašytą raštelį. Mama pradėjo verkti, tėtis vis ją guodė, o Kvatoklis slapta apsidžiaugė, kad jam nebereikės kęsti Niurgzlio pašaipų.
Po kelerių metų užaugęs Kvatoklis prisiminė savo brolį dvynį ir nutarė jį surasti. Ėjo, ėjo ir beeidamas pamatė pamestą apsiaustą. Jis jį apžiūrėjo ir paėmė. Tada atsisėdo pailsėti. Besiilsėdamas pamatė labai seną senuką, kuris turėjo dėžutę su stebuklingais įrankiais. Kvatoklis atsistojo, pasisveikino ir paklausė, ar tas apsiaustas ne jo. Senukas patvirtino, kad jo. Už  tą gerą darbą davė Kvatokliui stebuklingą kompasą, kuris parodo kelią į reikalingą vietą. Kvatoklis padėkojo seneliui, atsisveikino ir vedamas kompaso surado savo brolį. Pasirodo Niurgzlys buvo patekęs į gerumo ir dorumo mokyklą. Niurgzlys džiaugsmingai pasitiko savo brolį Kvatoklį, kuris iš džiaugsmo net išliejo keletą ašarų.
Dabar jiedu iš tikrųjų buvo kaip du vandens lašai. Tik vienas labai mėgo juoktis, o kitas tiesiog buvo geros širdies.