Rašyk
Eilės (72251)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Niūrus, šaltas, kinkas drebinantis rytas… Staigiai šoku iš lovos, kaip visuomet nuspaudusi gal tris, skirtingu laiku nustatytus manęs žadintojus, bėgu į vonios kambarį, lendu po šiltu, gal net deginančiai karštu dušu ir mintys teka, kaip vandens lašai mano kūnu…Nors laikas verčia skaičiuoti minutes, gal net sekundes iki darbo laiko pradžios, kai vėl tik raktu palietusi “tarnybinio įėjimo” spyną, išvysiu akylą, piktoką, o gal net grasinantį Direktorės akių žvilgsnį. Neee…Sustabdau save. Nuveju baimę, dėl pastovaus savo vėlavimo-nevėlavimo žaidimo.
Ne apie tai aš galvoju… Sukasi mintys, idėjos, norai-slapti, gal niekada neištarti įgeidžiai ir svajonės. Daug svajonių. Kartais nustembu, pati savimi. Iš kur jų tiek daug? Kodėl jos kariauja, konkuruoja tarpusavyje, neleisdamos man sustoti. Stabtelti nors vienam išdidžiam, nuolankiam, žaviam, gražiam ir labai ypatingam momentui – šalia TO akmens.
Girdžiu mintyse Šešupės šniokštimą, vaikų klegesį, paukščių čiulbesį, praeivių mimikas ar nuoširdumu dvelkiančias šypsenų imitacijas. Sėdi ten – Tu. Neramus, svaigus, be galo pavasariškai gražus. Lauki. Tu toje vietoje dažnai kažko lauki. Vis galvodavau, kad manęs. Kaip tuose sapnuose, kurie liudina – nes neperšoka į realybės lauką, -suolelį, šalia senų, apgriautų, apsamanojusių seno dvarininko namų. Ir pametu žvaigždžių skaičių. Jos žybčioja danguje-tampa manomis ašaromis. Bet kodėl jos nekrenta žemėn ir nedūžta? Kodėl jos pasilieka danguje ir vėl pasirodo, kad suniokotų šypsenos būseną?
Aš Tavęs ieškau akimis, širdimi, sapnais, miesto skersgatviuos, parkų alėjose, medžių rikiuotėje, šalia gyvenamų namų… Ar rasiu Tave? Kur Tu esi? Gal Tu pavirtai ąžuolu, tokiu stipriu, vyrišku, didingu- kad gintum mane, mano pasaulį? O gal Tu beržas, tas, besikerojantis į viršų, šalia mano langinės? Pro kurią, pažvelgus tyliais vakarais, kai miesto šurmulį keičia tik jaukių žibintų šviesa, o smilkstančios cigaretės kvapas primena man neišgirstą MEILĘ? Filosofuoju. Argi taip galėjo įvykti, kad aš Tavęs neišgirdau? Nors visada mačiau…Ir dabar…Kad ir kur beeičiau, kad ir ką bedaryčiau, trečdalyje mano susikaupimo-Tavo akys. Mėlynos. Kaip tas dangus. Tai jis man dovanoja žvaigždes –ašaras.
Paklausiu savęs, ar aš tuo tikra? Tavęs ieškau dideliame mieste… Kiekvienas gatvės muzikantas primena Tavo dainas man, Tu jas kūrei, bet kodėl dar nesudainavai? Kodėl ėmei ir nusprendei-tapti nebylia Meile?! Kur tada buvau aš- tu net nepriėjai, nepasitarei… Tu nusprendei. Už visus,. Už mus. Už save.
Naktimis pabusdavau nuo košmarų. Nuo tokių, kuriuose neišvysi nei smurto, nei tragikos, nei šūvių, nei trenksmo smilkiniuose… Tai, ką aš sapnuodavau, niekam nežinant, nejaučiant – buvo šimtąkart baisiau nei ROMEO IR DŽIULJETOS meilės drama. Tamsus koridorius, jo gale tvyranti prieblanda, šviesos kvapas. Ir Tu. Nematau Tavęs. Bet jaučiu, visad jaučiu Tavo kvapą. Švarios odos, susimaišiusios su šlakeliu Tavo mėgstamų kvepalų… Blogiausia tai, kad aš Tavęs nepasiekiu. Nei ranka, nei apkabinimu, nei bučiniu…Bet tu visai šalia?! Juk tu tikrai šalia? Bet kur? Sapno erdvė tokia didžiulė. Tokia mistiška. Tokia nesuprantama.
Aš paskubomis išgeriu, dar nespėjusią pabalti kavą. Akimis perverčiu moterų žurnalo puslapius, gimsta milijonai dar neišgalvotų fantazijų, begalinių įnorių…Matau kelią- kuriame blaškaus viena, tarp žemės, saulės, dangaus, pakylančių ir besileidžiančių lėktuvų su žmonių gyvenimais, su primityviomis baltomis nosinaitėmis-išlydint vyrus iš namų, į tolimas ir ilgas komandiruotes.::::::
Aš sugalvojau Tave..
Aš išvydau Tave..
Aš sapnavau Tave..
Aš dainavau apie Tave..
Aš svajojau apie Tave..
Aš mylėjau, myliu ir mylėsiu Tave..

Bėgu…Skaičiuodama laiptinės slenksčius, laikas nebelaukia, o skuba skuba, bet koks, vienas, ne laiku įjungtas stabdymo mechanizmas, -apverčia planingą dieną aukštyn kojomis. Įsivaizduoju, kokia sumaištis. Trys ar penki stovi eilėje prie durų “VADYBININKAI”: kievienas su savo pageidavimais, kritika, o jų kakto raukšlelėse gali įskaityti-gyvenimo motyvą. Vis dar skubu… Vėjas švilpia ausyse, nuo šalčio kaista raudoniu veidas, ausys, o rankos įgauna švitrinio popieriaus pavidalą. Darosi silpna… Slogu… Atrodo, kad merdėčiau… Apsirinku-o tas nepažįstamasis praeivis klaikiai nusišypso: ”Labas, mergaite”. Man negėda. Tiesiog perdėtai skaudu-užgniaužia krūtinę. Norėčiau pamatyt, pasiekt ranka Tave… Norėčiau prisiglaust, nors Tu ir “beržas”, -tada prie Tavo kamieno…  Norėčiau turėti kam, ištarti tą stebuklą – “Myliu, myliu, myliu”. Akmuo, žolė, pavasaris, upelis. .. Ir žmonės, jų daug… O mes nuogi, savo meile, savo jausmu-saulės spindulių nušviesti-keliaujame į Meilės Vandenį.
Aš taip norėčiau tau ištart “Myliu” O Meile! Kodėl be tavęs aš gyvenu?: “Sveika, kaip malonu tave matyti, kaip laikais? O mes atėjom su tokiu, itin svarbiu reikalu… Gal padėtum? ” Mintyse pagalvoju…Aš reikalinga. Nesvarbu, kad savo mintis ir idėjas parduodu, neprašydama už jas sumokėti grynaisiais.
Tau, Meile, parduočiau viską, jei būtum, jei pasiekčiau ranka, jei pamatyčiau… Tu-su ilgu, juodos spalvos lietpalčiu, žengi išdidus vienintelio parko alėja… Aš tau parduočiau savo gyvenimą. Už vieną, paprastą, ištartą – “Labas, mieloji”…
Darbas, darbas, darbas. Laukiu vakaro, nakties, šilumos, sapnų apie Tave, kuriuose nebus To KOŠMARO, kuriuose Tave pasieksiu.
2010-10-15 17:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą