Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tebijo vyras moters, kada ji myli: tuomet jai bet kokios aukos negaila ir visa kita jai vertės neturi.
F. Nietschze „Štai taip Zaratustra kelbėjo“

-Neik, pasilik čia su manim dar valandėlei, - Piteris įkalbinėjo gerokai įkaušusį senį nepalikti jo vieno prie baro.
Buvo jau paryčiai, už poros valandų šiame nuodėmių mieste turėjo išaušti nauja diena: tūkstančiai žmonių keiksnodami žadintuvą išlips iš lovų ir išbyrės į gatves užliedami jas šurmuliu. Piteriui patiko rytai, ypač prie jūros; jie sukeldavo jam asociacijų apie pasaulio nemirtingumą – „Kaip nuostabu, kad po nakties išaušta nauja diena. Ir taip per amžius. “
-Na gerai... Pala, koks tavo vardas? -sulenktu pirštu tai į orą tai vaikiną baksnodamas, sugargaliavo senis.
-Piteris.
-Gerai, Piteri, dar pusvalandį, ne daugiau, - užsikirsdamas išstenėjo.
Jiedu nė nepastebėjo, kad jau kurį laiką užeigos savininkė suirzusi žvilgčioja tai į juos, tai į laikrodį. Išgirdusi, kad jie dar toli gražu neketina nešdintis, įsiterpė:
-Vyrai, už dešimties minučių užsidarome.
Savininkė, apkūni, maždaug šešiasdešimties metų moteriškė, iš matymo gerai pažinojo senį, jau 15 metų jis čia lankosi kone kasdien. Piterį ji čia matė pirmą kartą ir stebėjosi, kaip toks dailus jaunuolis atsidūrė tokioje niekingoje draugijoje. „Įdomu, kiek jam metų? “
Iš tiesų, užeigos savininkė visiškai atsitiktinai palietė labai svarbų klausimą, į kuri vienareikšmiško atsakymo niekas negalėtų pateikti. Piteris Penas nepakluso laikui, o laikas nepakluso jam. Jie vienas kito nekentė jau amžių amžius, tačiau viska, ką laikas sugebėjo padaryti iš neapykantos Piteriui, tai tik sustabdyti jo pažangą (emocinės ir intelektualinės patirties požiūriu), kas, turint omeny amžinos jaunystės teikiamus privalumus, Piteriui nereiškė visiškai nieko.  Prisitaikyti jam nebuvo sunku, tiesiog išmoko gyventi esama akimirka (sutrukdyti šią „pažangą“ laikas buvo bejėgis).
Išėję iš užeigos Piteris ir senis atsisveikindami širdingai apsikabino ir nuvingiavo kiekvienas savais keliais. Senis grįžo namo, kur jo laukė ištikimas dogas, Piteris tuo tarpu nuėjo ant molo, kur netrukus turėjo patekėti saulė. Jūra buvo lygi kaip veidrodis, ryto žara nudažė dangų skaisčiai violetine spalva, Piterio akys nevalingai virpėdamos užsimerkė – jį truputį pykino. 
-Piteri... - pasigirdo balsas už nugaros. Tai buvo Vendė.
-Labas rytas, - pasisveikino Piteris nė neatsigręžęs, - ką čia veiki?
Nieko neatsakiusi, Vendė atsisėdo šalia Piterio ir įsmeigė žvilgsnį į horizontą.
-Žinai, Vende, gaila, bet turiu eiti, - pasigirdo prikimęs balsas.
-Gerai, - ji žinojo, kad Piteriui niekada niekur nereikia eiti.
-Gal susitikime vakare? - pabandė išpirkti kaltę dėl melagystės. Pamąstęs blaiviai būtų supratęs, kad pasiūlydamas susitikti dar kartą sumelavo ir sumeluos dar kartą, kai teisinsis, kodėl jie vis dėlto nesusitiko.
-Gerai, užeik pas mane, - Vendei po trumpos pauzės ištarus šiuos žodžius Piteris jau buvo benueinąs.
Ji stebėjo jį tolstantį; praėjo gal mažiau nei minutė ir tolstančią figūrą nudažė tekančios saulės spinduliai. Vendė neatsisuko į saulę tol, kol Piteris nedingo iš jos akiračio.
Praėjus vos trims valandoms, Piteris gulėjo naujos jo meilužės glėbyje ir sapnavo sapnus, kuriuos prabudęs prisiminė, įvertino kaip „visiškas nesąmones“ ir užmiršo. Meilužė nemiegojo, ji žvilgsniu glostė jo veidą ir mintyse lygino jį su ankstesniais toje lovoje gulėjusiais vyrais. „Jis mielas“- tokia buvo jos visa apimanti išvada.
Pats Piteris buvo permiegojęs su gausybe moterų, tačiau jų niekada nelygino, mat neturėjo ko lyginti – visą jo patirtį atimdavo laikas.  Būtent dėl to, jo santykiai su priešinga lytimi buvo tokie spalvingi - kiekviena jam buvo vis kitokia ir jis su kiekviena buvo skirtingas ir nenuspėjamas: ką vienai merginai pasakojo kita, tas jau būdavo verta užmaršties. Kai tik prisiklausiusi pasakojimų apie Piterį, kokia nors miestelio koketė susižavėjusi suartėdavo su juo, dažniausiai gaudavo visai ne tai, ko tikėjosi.
Atsibudęs Piteris meilužės nerado šalia. Užmetė akį į laikodį – keturios. Apsirengė, paklojo lovą, užkando ant stalo paliktų sausainių su kava, perskaitė raštelį, kitoje lapelio pusėje parašė atsakymą (beje, žymiai trumpesnį) ir neužrakinęs durų išėjo.
„Iki devynių dar daug laiko, užsuksiu pas Morfį“, Morfis – narkotikų prekeivis įsikūręs gatvėje, kurioje gyvena Vendi, bei dažniausiai Piterio lankomas draugas. Jiedu buvo visiški vienas kito priešingybės, Piteris jam pasakojo kur ne kur išgirstas paskalas, pokštus, ir išvaikydavo Morfio egzistencinį nuobodulį, tuo tarpu mainais gaudavo bent prisiliesti prie to, ką kadaise iš jo atėmė laikas.
Morfis turėjo visko: pradedant žolyte, baigiant opiatais. Šį turtą gatvėse pardavinėjo keturi jo žmonės. Verslas nešė nemažą pelną, tačiau Morfis gyveno kukliai: kartą papasakojo Piteriui, kad taupo savo milijoną ir kada nors išvažiuos „kuo toliau nuo šio sumauto miesto ten, kur visada šilta“.
Jiedu išgėrė arbatos, Piteris papasakojo apie karštus debatus aname bare prie sankryžos praeitą naktį, apie merginą, kurios namuose prieš kelias valandas atsibudo. Morfis beveik nekalbėjo, tik retkarčiais išleisdavo kokį nors pritarimą ar nustebimą reiškiantį garsą. Už lango leidosi saulė, dabar ji švietė tiesiai į kambarį, pripildydamas jį nežemiškos šviesos. Piteris įkišo ranką į kišenę ir užčiuopė flyer‘į, kuris priminė, kad sutemus bare ant jūros kranto prasidės vakarėlis.
„Sėkmės, Morfi“, Piteris lengvu žinsniu nuėjo į paplūdimį. Sūrus vėjas taršė jo plaukus, smarkiai bangavo. Sausakimšame bare per žmonių sielas ir kūnus kalė house‘as. Piteris judėdamas į ritmą yrėsi per minią, kol šviesiaplaukė dryžuotomis pėdkelnėmis nenustodama šokti pastojo kelią. Mergina Piteriui pasirodė esanti nežemiško grožio ir jo geismas prabudo. Jiedu pažiūrėjo vienas kitam į akis; Piteriui pasirodė, kad abu nori to paties. Jie nuėjo į paplūdimį atokiau nuo žmonių ir muzikos. Mergina, prisistačiusi Alisa, pasirodė besanti apsvaigusi: ji kalbėjo keisčiausius dalykus – apie kūną ir sielą, dangų ir žemę, kosmosą ir chaosą, apie dermę ir nedermę, daug kartų minėjo dievą. „Negi ji nežino, kad dievo nėra. “- sutrikęs Piteris klausė savęs.
Jiedu ėjo palei krantą tol, kol muziką ir šurmulį užgožė jūros ošimas. Alisa nei iš šio, nei iš to uždainavo dainą apie paukščių taką ir žvaigždynus ir Piteris suvokė priežastį, kodėl jis jos nesupranta. „Ji turbūt kalba apie tuos „aukštuosius dalykus“, apie kuriuos kalba kai kurie keistuoliai mirtingieji. O laike, padėk man suprasti, ką paiso šita gražuolė. “
Ir laikas jam padėjo. Žinoma, ne iš geros valios, o, kaip priešams įprasta, siekdamas parodyti savo galią. Laikinumo sąvoka tarsi meteoritas įskriejo į Piterio amžinybės atmosferą, palikdamas paskui save šleifą genialių minčių, kurias atsirinkdamas jis dėstė Alisai „savo pažiūras“ ir palaikė beprotiškai intelektualų pokalbį. Netrukus nuo metafizikos buvo pereita prie meilės temos. Mergina pasakojo apie savo neišsipildžiusias svajones, Piteris citavo poetus. „Norėčiau padaryti TAI po atviru dangumi“ – tai buvo žemė, į kurią meteoritas neatsitrenkė, nes sudegė amžinybės atmosferoje.
Piteris pirmąkart bendravo su tokia keista mergina. „Kažkokia prietranka. Skiedžia apie tai, ko nėra nei mačiusi, nei patyrusi ir dargi privertė mane kalbėti tokias nesąmones“ – ir pagalvojo apie savo liežuvį, kuris vietoj to, kad suteiktų kam nors malonumą, vartydamasis ir sąveikaudamas su balsu krėtė kvailystes – žemino amžinybę.
-Buvo malonu pašnekėti, bet atleisk, turiu eiti, - su kažkokiu neapčiuopiamu vidiniu tvirtumu pasakė ji, - draugė laukia. Ate.
„Šita keistuolė kažkokia belytė. “, Piteris Penas kiek sudveojęs nuėjo iki baro, kur užsisakė „Kruvinąją Meri“.
Ankstyvas rytas. Vos juntamas vėjelis glosto Vendės veidą. Pirmieji saulės spinduliai skverbiasi į šį miestą, žadina jį naujai dienai. Vendė skaidriu žvilgsniu nužvelgia jūrą ir užsimerkia. Pasigirsta girtų šūkaliojimai, jie ateina plėšdami kažkokią nešvankią dainą, lydimą dūžtančio stiklo garsais. Vendė įsižiūri į jų veidus, visi nepažįstami. Susirūpinusi dėl savo saugumo, skubiai pasišalina.
2010-10-15 13:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą