Toks gyvenimas

Guli
vienas poetas
ant liežuvio galo.
- Neįmanoma
su musmirėmis muštis.
Nubunda šimtai mūzų -
pasigirsta
lakštingalų trėlės
ir bunda šiaurės vėjai -
mūsų širdis geliantys.

Ir aš
kaip svilinamas
kukulis,
kaip Kukulas
iš Nemuno
kaip briedis
iš miškų vejamas -
mano prakaituotas
rimtas veidas,
o tarpuakyje -
mėnuliukas
ir moterys merginos
pamatę mane -
tiesiog spirga, spurda
iš džiaugsmo.

Moterys
tarsi stirmos
proskynom zuja -
linksma jauku
tarsi turgaus rinkoj.
Iš Rašykų - rinkom poetę
ir išsirinkom
tarsi Mezginaitę
tarsi širšę
viršum paparčių zujančią.

Laukais miškais
eitum nesidairytum -
šliaužtum per ugnį
bristum per vandenį -
nepastebėtum
besparnio vanago
ir apsvaigęs apspangęs -
išsipagiriotum
ligi sekančio ryto.

Medžiai
susikaupt
nurimt neduoda -
drumzliną dangų šluoja.
Vanagai
neesamais sparnais
snapais
dangų rėžia.
Gyvenimas
tarsi laikrodukas
ant riešo -
mums visiems
ne vieną kartą duotas.

Tolsta
mūsų gyvenimas
tarsi autobusiukas -
nusiveždamas
grybų tiltus -
paukščių žmonių
žvėrių šlovę.
Gyvenimas
kaip tošis ratos -
ne vieną
iš pasalų -
išprievartavęs
nušovęs.
Ir guli negyvas
vienas poetas
ant liežuvio galo.