Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Darbas buvo pateiktas konkursui, bet dėl per didelio ženklų skaičiaus perkeltas į Prozą.

Tamsų žiemos penktadienį vaikščiojau Vilniaus senamiestyje. Skvarbus vėjas pūtė kiaurai. Dėl žiemiško oro pradėjo skaudėti akių obuolius. Man pasidarė taip šalta, kad daugiau negalėjau kęsti žvėriškos žvarbumos, tad sumaniau užsukti į vieną Vilniaus senamiesčio kavinę, kad sušilčiau ir išgerčiau karštos arbatos. Nusiėmusi pirštines atidariau duris ir įėjau į vidų. Kavinėje buvo jauku ir kūną nutvelkė šiluma. Lankytojų buvo nedaug, patefonas tyliai grojo Šopeną. Iš virtuvės sklido porceliano ar stiklo bruzdesys ir obuolių pyrago kvapas. Atsisėdau prie kampinio staliuko ir pradėjau vartyti ant stalo padėtą valgiaraštį. Nusprendžiau išgerti žalios arbatos. Pavargęs, liesas ir kaulėtas padavėjas priemė mano užsakymą. O laukdama savo arbatos, iš nuobodulio, ar veikiau iš smalsumo, pradėjau stebėti kavinės lankytojus.
  Prie artimiausiojo manajam staliuko, jauna pora sėdėjo susikabinę rankomis ir meiliai žiūrėjo vienas į kitą. Prie didesnio staliuko, maždaug kavinės centre, valgė šeima, keturiasdešimtmečiai su dviem, atrodytų padūkusiais, vaikais, kurie valgydami, tėvų laimei, nekelė scenų, pavyzdžiui, kurmanokeptosbulvytės arba ašnegersiuniekokitotikkokakolą. Prie kito staliuko sėdėjo pagyvenusi kailiniuota dama, gurkšnojusi vyną. Matyt, užsuko trumpam, po kokios operos premjeros. Prie kito staliuko aistringai šnekučiavosi studentai. Netoli jų, vaikinas, alkūne pasirėmęs į stalą vartė knygą. Įsistebeilijau į jį. Jis nebuvo išskirtinis. Paprasčiausiai patraukė mano dėmesį dailia laikysena ir, atrodytų, visišku atsiribojimu nuo realybės, skaitant knygą. Jo šviežio šieno spalvos plaukai man atrodė ryškus kaip saulė. Mano galvoje kaimo keliuku pradėjo dardėti vežimas, prikrautas šieno kuriame sedėjo įsimylėjeliai. Trumpam nuleidau nuo jo akis ir stumtelėjau padavėjo atneštą arbatos puodelį link savęs. Turbūt šiek tiek neapskaičiavau savo jėgos, nes pastumtas puodelis pakrypo šiek tiek per dideliu kampu.
  Tą akimirką supratau, kad būsiu priversta užsisakyti antrą arbatos puodelį. Pasigirdo porcelianinis dūžt, privertęs pagyvenusią moterį krūptelėti, vaikus nustoti valgyti ir springti suvalgytais kąsniais besijuokiant, o studentus nutraukti apykarštę diskusiją. Aš sumišusi žvilgtelėjau į auditoriją, po to į vaikiną, skaičiusį knygą, kuris tuo metu nusiemęs akinius geraširdiškai man šypsojosi savo mėlynomis akimis. Aš taip pat jam nusišypsojau, nors buvau labai sumišusi.
  Neatitraukiau nuo vaikino akių, kol jis išsitraukęs užrašų knygutę kažko nepakeverzojo, ir kol užsivilkęs paltą, nedirstelėjo mano stalelio pusėn. Eidamas pro šalį ant mano stalo paliko mįslingą lapelį. Jis išėjo. Kavinė paskendo švelnioje prieblandoje, kurioje dar galėjau įžiūrėti ant lapelio parašytą Liudviko vardą ir jo numerį. Buvau visai pamiršusi savo puodelį, iš kurio tuo metu vis dar lašėjo arbatos likučiai, kurie, deja, nebus išgerti. Šopenas grojo tragingą melodiją. Taip, puodeliui jau galas.
  - Atleiskite, norėčiau antro arbatos puodelio, - nedrąsiai šūktelėjau padavėjui. Jis linktelėjo, ir lėtai nužingsniavo virtuvės link. Nuvaliau savo stalą, prieš tai, į striukės kišenę įsikišusi gautą lapelį.
  Gerdama antrąją arbatą, prisiminiau gilų Liudviko žvilgsnį, kurio mėlynė šildė. Ilgokai pasedėjusi ir išdžiuvusi, susimokėjau ir išėjau į žiemą. Jaučiau, kaip šaltis nutvelkė skruostus. Veidą draskė vėjas. Snaigės tame pačiame vėjyje šoko farandolą, o pro jas mačiau Arkikatedros aikštę, kurioje švietė groteskiškai išpuošta Kalėdinė eglė. Kai eini prisimerkęs, atrodo, kad ji liepsnoja ir savo liepsnomis uždega Arkikatedrą, varpinę ir praeivius. Keista, kad niekas nespiegia, ir nebėga. Net degantys. Visi šypsosi vieni kitiems, linki linksmų švenčių pažįstamiems, aukoja pinigus labdaroms ir vargšams. Kokia filantropiška šventė, tos Kalėdos. Ypač, kai liepsnoja eglės.
  Autobusas buvo prigrūstas šypsenų. Mano nelaimei, tądien buvo diena prieš Kūčias, o Arkikatedros ir Rotušės aikštėse stovėjo eglės. Į miesto centrą žmonės plūdo kaip musulmonai į Meką, o namo važiuodavo panašiai kaip tremtiniai traukiniuose, tik dabar žmonės, važiuojantys iš miesto centro, grįš į šiltus namus, kur galvos ką pirkti artimiesiems Kalėdų proga. Vos įkišau savo elektroninį bilietą į saugią kišenę, grėsmingai žvilgčiodama į potencialius, besyšypsančius savo baltais keramikiniais danitimis, vagis. Sunkiai ištvėriau trumpą kelionę į Pilaitės mikrorajoną. Grįžau namo, apžiūrėjau kišenes. Elektroninis bilietas, telefonas, piniginė ir raktai.

Atsiguliau į šiltą patalą, pagriebusi storą istorinę knygą apie Prancūziją. Liudvikas XIV. Liudvikas. O ne! Pradėjau keikti save, prisiminusi, kad striukės kišenėse, jas tikrinant, nebuvo jokio popiergalio su Prancūzijos karaliaus numeriais. Pasijaučiau kaip tikra žioplė, tas šviesplaukis vaikinas mano dėmesį tikrai patraukė, o dabar, taip saugodama elektroninį bilietą, pamiršau lapelį!

  Dabar kiekvieną penktadienį einu puodelio arbatos į vieną Vilniaus senamiesčio kavinę. Ne vien dėl arbatos. Aš tikiuosi išvysti Liudviką, parimusį ant stalo ir geraširdišku giliu žvilgsniu žvelgiantį į mane. Užsisakau tos pačios žalios arbatos ir kiekvieną kartą laukiu. Kai išgirstu atsidarant duris, širdį perveria jaudulys ir lūkesčiai. Dar nei karto nuo tada nemačiau Liudviko.

    Šiandien yra jubiliejinis n- penktadienis. Sėdžiu prie staliuko kavinės viduryje. Mane aptarnauja tas pats liesas, kaulėtas padavėjas kaip ir visąlaik. Jo vardas Darius. Matau pagyvenusią damą su vyno taure. Kaip ir pirmą kartą. Turbūt tada ji bandė atsigauti po naujos operos premjeros ir per ją patirto katarsio. Jos veidas buvo giedresnis, negu prieš Kalėdas. Turbūt dėl to, kad baigėsi žiema. Išsitraukiau knygą. Skaityti tokioje erdvėje buvo nesunku.
- Sveika, Gaivile, čia tavo arbata, - tarstelėjo Darius, atnešęs mano puodelį. Kai Darius šypsojosi, jo skruostuose išryškėjo dvi duobutės. - vis dar tikiesi jį pamatyti?
- Kaip matai. Bet sėdžiu čia jau daugiau iš įpročio, - pasakiau aš. Nuo to laiko, kai tapau nuolatine lankytoja, mes su Dariumi spėjome susipažinti ir dabar dažnai persimetam keliais žodžiais. - beje, ačiū už arbatą. Kaip klostosi tavo reikalai?
Darius mąsliai pažvelgė į lubas, ir atsidusęs pasakė:
-  Palyginus neblogai, nors per žiemą, dirbdamas, nusivariau nuo kojų.
      Darius studijuoja universitete, gauna stipendiją ir puse etato dirba kavinėje, kad susimokėtų už mokslą ir galėtų gyventi Vilniuje. Jis šaunus vaikinas, labai jaunas ir kuklus.
- Žinau, kad sunku suderinti mokslus su darbu, bet tau pavyks, - mirktelėjau Dariui.
    Darius nežymai linktelėjo galvą ir skubriai nuėjo iki kito staliuko. Matyt, priimti užsakymą. Aš pradėjau gurkšnoti arbatą skaitydama knygą. Senas patefonas grojo Šopeną.
    Atsilapojo durys, įnešdamos gaivaus oro gūsį, aš pasukau galvą į duris. Kavinė nusidažė vaivorykštės spalvomis, o galvoje ėmė kurptis ištisi romanai. Širdis, rodės, pakils iki padangių ar bent iki kavinės lubų, kai pro durų plyšį išvydau švelniai rusvus plaukus ir dailų erelišką profilį. Liudvikas. Mūsų žvilgsniai susidūrė, bet aš nuleidau akis. Vis dar jaučiau gėdą neišsaugojusi jo įduoto lapelio. Nuleidusi akis, girdėjau tolstančius žingsnius ir vyriško odekolono kvapo pėdsaką. Tada, skambant Šopeno muzikai, išgirdau moters balsą. Vogčiomis dirstelėjau balso pusėn. Prie stalelio, esančio tame kampe, kuriame sedėjau pirmąkart, dabar juokėsi juodaplaukė mergina, turbūt tikra viliokė, ir Liudvikas. Juodu atsėdo. Moteris buvo atsisėdusi nugara į mane, o Liudvikas, sedėdamas priešais moterį, buvo atsisukęs į visus kavinės lankytojus. Aš pajutau palengvėjimo ir nusivylimo mišinį. Pagaliau jis čia, kaip ir pirmą kartą, kai jį pamačiau, sėdi jaukioje nedidelėje kavinukėje. Aš žiūriu į Liudviką tuo pačiu, smalsumo kupinu, laukiančiu žvilgniu. Bet dabar jis nebe vienas. Grakščiakojė gazelė palaikė mano vyro idealo kompaniją. Jis šypsosi, ir kaip aš anąsyk, apžvelgdamas salę sustoja ties mano staliuku. Pakelia akis ir giedru žvilgniu šypsosi kaip ir pirmąkart.
      Aš sunkiai atlaikiau jo giedrą žvilgsnį, kuriame nebuvo nei pykčio, nei nuoskaudos. Jis, aišku, pamiršo. Kas prisimintų prieš keturis mėnesius matytą nedrąsią, paprastą, merginą, kai šalia tokia viliokė? Aš pati kalta, kad pamečiau jo telefono numerį. Maniau, kad jau laikas grįžti namo. Paprašiau Dariaus sąskaitos, kuris netrukus grįžo su lėkštele rankose:
- Mačiau jį, ir vis dar matau, tarp kitko. Liudviką. Užjaučiu, kad jis neatėjo vienas, - jam tai pasakius, aš stoiškai gūžtelėjau pečiais.
- Buvau pernelyg naivi, tikėdamasi, kad Liudvikas mane prisimins, štai ir viskas. O be to, pažvelk į jo kompanione.
- Ji gali būti ir jo sesuo arba sena pažįstama. Ir jei ir gali ką padaryti, tai užkalbinti jį dabar, - tarė Darius.
    Aš jam nusišypsojau ir pasakiau:
- Neturėčiau pakankamai drąsos, o beje, tai būtų kvaila. Nesu pratusi rizikuoti. Ypač tokiose situacijose.
- Galų gale, čia juk tavo reikalas, - dėdamas lekštelę ant stalo pasakė Darius. - iki pasimatymo!
  Išsitraukiau piniginę, išsiemiau dvidešimties litų banknotą, susimokėjau ir apsivilkau lengvą švarkelį. Išėjau į gatvę. Buvau nuliūdusi ir prislėgta, nekreipiau dėmesio į atgimusį pavasarį. Norėjau grįžti namo. O Žmonės gatvėje kalbėjosi, vaikščiojo ir uostė kvepiančias, ką tik išsprogusias alyvas. Lauko kavinėse žmonės užkandžiavo ir gerėjosi vakaru.
  Instinktyviai įsikišau rankas į kišenes. Užčiuopiau kažką tokio, ko šįryt kišenėje neturėjau. Nepaisydama grūsties Pilies gatvėje sustojau, išsitraukiau iš kišenės paprastą lapelį, išplėštą iš užrašų knygutės. Lapelyje buvo parašytas Liudviko vardas, telefono numeris su prierašu nepamesk manęs. Pažvelgiau į giedrą pavasario dangų, kuris tą akimirką atrodė ranka pasiekiamas ir linksmai nužingsniavau tolyn. Galvoje, tuo metu, kaimo keliuku dardėjo vežimas, prikrautas šieno, o jame sedėjau aš su Liudviku.

2010-10-14 18:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą