Vieniša, bet ne viena

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Irma jau kelias savaites grįžusi į gimtąjį kaimą slaugyti mamos. Mama miegojo, o laikas slinko lėtai, todėl ji nusprendė išeiti į lauką ir pakvėpuoti grynu kaimo oru. Išėjusi užsimerkė, giliai įkvėpė, bet atsimerkus jos akyse šmėstelėjo pažįstama figūra. Tai Nerijus. Irma buvo jo nemačiusi jau porą metų ir toks netikėtas susitikimas ją suglumino.
- Sveikas, - nustebusi tarė ji.
- Labas, - maloniai pasakė ir linktelėjo Nerijus.
      Nerijus – buvęs Irmos vaikinas. Jos galvoje seniai nebuvo nei vienos minties apie jį, tačiau dabar viduje kažkas virptelėjo, nors ji visa širdimi buvo su Tautvydu, kuris liko mieste.
- Taip ir galvojau, kad tu dar čia, - pasakė Nerijus, - kaip laikosi mama?
- Ligoninė ją išvargino, bet dabar jau atgauna jėgas, - kimiu, vis dar nustebusiu balsu tarė Irma.
- Tai gerai, nemėgstu ligoninių, - šyptelėjo Nerijus.
- Ir aš jų niekada nemėgau. Kaip sugalvojai čia ateiti? - pasakė Irma.
- Ką tik grįžau į kaimą ir iš Saros išgirdau, kad serga tavo mama, o tu ją slaugai, taigi pagalvojau, kad jau senei Tavęs nemačiau ir būtų šaunu pasimatyti, - greitai išpyškino Nerijus.
- Na aš čia būsiu nebeilgai. Rytoj grįžtu į miestą, - tarė Irma.
- Kodėl taip greitai? - pasmalsavo Nerijus, - neliksi visoms atostogoms?
- Norėčiau pasilikt, bet rytoj mano vaikino koncertas. Supranti, negaliu to praleisti, jam tai svarbi diena, - kiek surimtėjusi pasakė Irma.
- Gaila, - nuliūdęs tarė Nerijus, - bet gal norėtum šiandien nueiti prie upelio ir pamėtyti akmenėlius, kaip senais gerais laikais?
- Gera mintis, tikriausiai vėl ilgai nesimatysime, - lyg netyčia tarstelėjo Irma.
- Tikrai? Mėgsti pamiršti draugus? - nusišypsojo Nerijus, - jau ir Sara minėjo, kad nebeaplankai jos.
- Tai pakviesk ir Sarą, kad neliktų nepatenkinta, - jau su laimingu veidu suoktelėjo Irma.
- Puiku. Iki pasimatymo, - pamojavo Nerijus ir pasuko link kelio.
- Iki, - jam pavymui šūktelėjo Irma.

      Irma grįžo atgal į kambarį ir toliau vartė žurnalą, o pro atvertą langą įsiveržė lengvas vėjelis, kuris suplazdeno užuolaidą.
- Bus smagu pasimatyti su Sara ir Nerijumi prieš išvykstant, - garsiai pagalvojo Irma, bet kažkoks vidinis nemalonumas slėgė jai krūtinę nežinia kodėl: ar ji bijojo pasimatymo su Nerijumi, kurio žvilgsnis rodė, kad jis vis dar kažką jai jautė, ar žinia, kurią ji nori pranešti Tautvydui iškart po koncerto.
-  Taip, tai tikrai puiki progą tai pranešti, - pagalvojo Irma, - juk rytoj jau metai ir septyni mėnesiai, kai mudu su Tautvydu esame drauge, o žinia, kad aš laukiuosi vaikelio bus nuostabi naujiena. Juk jis tiek man pasakojo apie mažus vaikus ir svajojo, kad susituokę turėsime mažiausiai trys.

      Atėjo vakaras. Irma dulkėtu keliu žingsniavo upelio link ir truputi prisimerkusi gėrėjosi saulėlydžiu. Priėjusi tiltelį ji pamatė Nerijų, atsirėmusį į turėklą.
- O kur Sara? - pasidomėjo Irma.
- Kaip visada vėluoja, - šyptelėjo Nerijus, -  juk žinai ją.
- O taip, ne kartą esu pavėlavusi į mokyklą vien dėl to, kad ji nežinojo, kurie auskarai labiau dera prie jos suknelės, - nusikvatojo Irma ir priėjusi arčiau Nerijaus taip pat atsirėmė į turėklą.
- Žinai, - tyliai pasakė Nerijus ir uždėjo ranką ant jos rankos, -  gaila, kad mums nieko neišėjo.
- Taip, bet aš džiaugiuosi turėdama tokį draugą kaip tu, - neramiai sumurmėjo Irma ir pabandė patraukti ranką, bet jis ją suspaudė dar stipriau.
- O gal mes galėtume... - truputi susigėdęs tarė Nerijus.
- Aš esu laiminga su Tautvydu ir man daugiau nieko nereikia. Tikiuosi susitaikysi su tuo, - ramiai pasakė Irma.
- Atleisk man, nenorėjau, kad pasijustum nepatogiai, - kaltai pro dantis iškošė Nerijus.
- Labas, labas, - griausmingai šūktelėjo Sara, tyliai priėjusi prie jų.
- Laba, - pasakė Nerijus, patraukė ranką nuo Irmos rankos ir prisėdo ant žemės.
- O, labutis, - mirktelėjo Irma ir apsikabino Sarą.

      Tą vakarą nesibaigė juokas ir šmaikštavimai. Vaikystėje taip mėgti ledai eilinį kartą atsidūrė ant žolės, o drabužiai kiaurai permirko kaip ir tada, kai susitikdavo trys kiemo draugai. Seni laikai buvo prisiminti. Irma grįžo namo ir rado mamą sėdinčia krėsle.
- Kaip sekėsi? - pasiteiravo mama.
- Puikiai, juk žinai, kad su Sara ir Nerijumi neliūdna. Bet kodėl tu dar nemiegi? Tau vis dar reikia ilsėtis, - rimtai pasakė Irma.
- Reikia ilsėtis – tai gydytojų frazė, - nepatenkinta sušvokštė mama, - o aš jaučiuosi puikiai.
- Rūpinkis savimi, mam, juk prisimeni kaip tėtis sakydavo „Sveikata dabar, darbas rytoj“, - šypsodamasi tarė Irma.
- Gerai, gerai, dukrele, bėk į lovą, - meiliai sukomandavo mama.

      Saulės spindulys švelniai palietė Irmos veidą ir ji nerangiai atsisėdusi lovoje plačiau pravėrė užuolaidą. Pro langą į Irmos kambarį dideliais pliūpsniais veržėsi šviesa ir Irma nusišypsojo. Iš virtuvės sklido obuolių pyrago kvapas. Ji atsikėlė, susisupo į chalatą ir susivėlusi atšlepsėjo į virtuvę. Mama jau sėdėjo prie stalo ir mažais kąsneliais valgė pyragą.
- Čiupk, kol karštas, - tarė mama, - ir pastūmė link Irmos lėkštę su pyrago gabalėliais.
Irma atsisėdo ir godžiai pradėjo krimsti pyragą, kai jai staiga į galvą dingtelėjo, kad nebeilgai galės mėgautis saldumynais, o ir rytiniai pykinimai ne už kalnų. Ji su pasigardžiavimu nužvelgė pyragą ir valgė toliau.

      Buvo vidurdienis, kai Irma sparčiu žingsniu patraukė link autobusų stotelės. Buvo apsiniaukę, o dangumi plaukė sunkūs debesys. Vos atėjusi pamatė atriedantį autobusą, įlipo ir susimokėjusi rado puikią vietelę prie lango. Ji nekantriai žvilgčiojo tai į prabėgančius medžius, tai į nuošalesnius namus. Irmos širdies neapleido nerimas. Ji išsitraukdavo veidrodėlį ir įdėmiai apžiūrėdavo veidą, tai dar kartą pasitaisydavo šalikėlį ar jau šimtąjį kartą nekantriai žvilgtelėdavo į mobilųjį telefoną. Irma nesulaukė nei žinutės, nei skambučio iš Tautvydo ir tai jai kėlė didelį nerimą.
      Autobusui pasiekus stotį Irma išlipo ir vingiuotomis miesto gatvėmis patraukė namų link. Ji išsitraukė mobilųjį ir paskambino Tautvydui, tačiau niekas nekėlė. Vos pravėrusi namų duris numetė daiktus ant fotelio, o pati atsisėdo ant kėdės ir dar kartą bandė prisiskambinti Tautvydui, bet veltui – telefonas buvo išjungtas.
- Tikriausiai ruošiasi koncertui, - pagalvojo Irma, tarsi norėdama save nuraminti.
Ji užsimetė šiltą nertinį, pačiupo rankinę, užrakino duris ir išėjo.

      Į vietą, kurioje turėjo vykti koncertas ji atėjo dar valandą anksčiau. Susirado suoliuką prie scenos ir prisėdo. Scenos darbininkai vis dar derino mikrofonus, kai staiga ji pamatė paklaikusi iš siaubo, koncerto organizatoriaus, Arno veidą. Jis savo ilgomis ir laibomis kojomis greitai įveikė atstumą skyrusi Irmą ir jį.
- Kur Tautvydas? - be jokių ceremonijų paklausė Arnas.
- Kaip tai kur? - susiraukusi tarė Irma, - ruošiasi koncertui.
- Jis jau prieš pusvalandi turėjo būti čia, bet jo vis dar nėra, - pasipiktinęs išrėkė Arnas, -jis ne su tavimi?
- Ne, - atsakė Irma, - aš ką tik grįžau iš kaimo ir maniau, kad jis jau senei čia.
Keista, juk negalėjo pradingti, - su nuoširdžia nuostaba leptelėjo Arnas, - Tautvydas labai laukė šio koncerto.
Nesuprantu... Aš jam skambinau, bet telefonas buvo išjungtas, - jau su krištolo ašaromis akyse prabilo Irma.
Nusiramink, jis privalo atsirasti, jei ne dėl manęs, tai dėl tavęs, - pasakė Arnas ir savo kaulėtu pirštu nubraukęs ašarą nuo Irmos veido pradingo.
      Irma nervingai trepseno į žemę, tada staiga išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną ir dar kartą surinko Tautvydo numerį. Vienas signalas, antras, trečias, tarsi tiksinti bomba skaičiavo laiką, bet niekas nekėlė ragelio. Po ilgo laukimo pasigirdo šaižus Tautvydo balsas.
- Klausau, - piktai sušvokštė jis.
- Pagaliau, - atsidususi tarė Irma, - kur tu? Visi tavęs jau seniausiai laukia.
- Aš neateisiu. Tai viskas, ką norėjai pasakyti? - ramiai pasakė Tautvydas.
- Kaip tai neateisi? Kas atsitiko? - iš susirūpinimo užsikirsdama išlemeno Irma.
- Nieko, - šaltai sumurmėjo Tautvydas.
- Mes būtinai turime pasimatyt. Kur esi? - pasakė Irma.
- O kam? Man jau viskas aišku, - nemaloniai tarė Tautvydas.
- Nieko nesuprantu... Susitinkam ir kuo greičiau. Kur esi? - skubiai paklausė Irma.
- Aš stotelėje prie mano buto. Laukiu, - pasakė ir iškart padėjo ragelį Tautvydas.

      Irma nieko nelaukdama nužingsniavo tolyn, o artėjant stotelei, kurioje laukė Tautvydas pradėjo kone bėgti. Pamačiusi Tautvydą Irmą truputi nusiramino, bet jo veidas nežadėjo nieko gerą.
- Tai ko iš manęs norėjai? - paklausė Tautvydas.
- Kaip tai ko? Juk tavęs laukia koncertas, be to elgiesi taip šaltai.. Man tai nepatinka. -  tarė Irma.
- Kaip sakiau koncerte nedalyvausiu, o dėl mūsų... Manau pati supranti, kad tarp mūsų viskas baigta. - pasakė Tautvydas rūgščia veido mina.
- Kodėl? Visiškai nesuprantu tavęs, - su gumulu gerklėje ištarė Irma.
- Viskas paprasta. Man Sara papasakojo kaip tu meiliai bendrauji su Nerijumi, ji teisi – jūs vienas kitam labai tinkate, - ironiškai šyptelėjo Tautvydas, - manau pati pajutai, kad mūsų jausmai atšalo. Susirask sau tinkamesnį, ar ir toliau lik meiliai susikabinusi rankomis su Nerijumi, o aš su Sara išvykstu pas jos tėvus į Rusiją, - kimiai pasakė Tautvydas.
- Kaip tai? - pritvinkusiomis ašarų akimis tarė Irma, - aš maniau mes vienas kitą mylim...
Iš už kampo pasirodžius autobusui Tautvydas pripuolęs pabučiavo jai į skruostą ir pasakė:
- Maniau nėra nieko svarbiau už mūsų meilę, -  ištarė Tautvydas ir įšoko į autobusą, kuris nuskriejo tolyn. Irma stotelėje liko stovėti vieniša.
- Ne, yra kai kas svarbiau už mūsų meilę. Tas kai kas tave kada nors susiras, - tyliai su didžiuliu kartėliu kūkčiodama ištarė Irma ir paglosčiusi pilvą pradėjo verkti kartu su ką tik prapliupusiu lietumi.