Otto buvo to vyro vardas, taigi visai kaip Otto Dix.
Tas vyras avėjo baisiai senais batais, dėvėjo plačias kantuotas kelnes aukštu liemeniu, vilkėjo prasegtą dvieilį švarką, po kuriuo neturejo nieko pasivilkęs. Otto sėdėjo šiltame ore, ant kėdės. Šalia stovėjo lengvas stalelis su numesta per vidurį smilkstančia cigarete, į kurią jis nekreipė dėmesio, tarsi ji būtų čia numesta ko kito. Kai cigaretė susmilko visai iki filtro jis užsitraukė vieną kartą ir suminkė į stalelio koją, tada pasilenkė ir paguldė tarp šaligatvio plytelių, kad nesimatytų. Ar jis sėdėjo kavinės prieangyje? Taip. Ak kaip man išsklaidyti intriguojančios kavinės stilių? Ne, šį kartą gal tuo neužsiimsiu.
Čia išėjo padavėja ir patiekė jam lėkštę su paprastomis trijų kapeikų bandelėmis, šalia padėjo stiklinę vandens ir nuėjo. Poto ji visam kavinės personalui pasiskundė, kad kavinėje sėdi vyras, kuris užsisakė tik trijų kapeikų bandelių ir vandens, o poto užsidegė cigaretę, kurios praktiškai nerūkė, be to jis po švarku visai nieko nevilki! Visas personalas labai susierzino dėl šių, prastą vyro įvaizdį formuojančių dalykų.
Ar Otto paaiškins kodėl jis taip elgiasi? Otto, ar girdi?
- Aš neaišinsiu kodėl taip elgiuosi. Taip išties mano pateiktas užsakymas gan keistas, ar tik jums neatrodo, kad aš skurdžiai gyvenu? - Otto išsitraukia gan naują šimto litų kupiūrą ir pamojuoja mums prieš nosį- Ne brangieji, ne aukseliai- piniguose aš maudausi.
- Otto, o kodėl tu nieko nepasivilkęs po švarku?
- Nežinau, kodėl aš nieko nepasivilkęs po švarku, toks likimas.
- Otto, o ko tu čia lauki?
- Laukiu vieno draugo.
-O ką tu jam pasakysi? Klausiu ką pasakysi Andrejui kai jis ateis, kaip visada pavėlavęs?
- Jūs teisūs, jis visada pavėluoja, bet nedaug.. Aš visą laiką sužinau ką noriu pasakyti tik kai aukos veidas man atsiduria prieš akis. Bet šį kartą esu surepetavęs šį tą.
- Nekankinki mūsų, Otto, ką paruošei amžiais vėluojančiam Andrejui?
- Na, balandėliai, aš jam ketinu pasakyti, kad šiandien sutikęs jo sūnų išvadinau pastarąjį snargliu.
- Tu nelabai malonus, Otto, ar ne?
- Aš labai tiesmukas, tai man garbės, be abejo, nedaro, bet tas vaikas toks sukrypęs ir toks nemandagus – tikras snarglys.
- Ar nemanai, senas kvaily, kad jam tereikėjo pasakyti, jog jis sukrypęs ir nemandagus?
- Ne, nes jis labiau snarglys, nei sukrypęs ir nemandagus. Nemandagiu galima būti, nes, sakykim, užsisvajojai apie ką nors. Gal apie trijų kapeikų bandeles ir stiklinę vandens. Nieks tokio nemandagumo nevadins snargliu. Ne, katinėliai, jis nebuvo suriestas stuburo skausmų fantazuotojas, jis buvo tingiai sukrypęs, namandagus snarglys.
- Otto, o kuo gi pasireiškė mažojo nemandagumas? Ar tik tai nebuvo tavo jam priskirtas nemandagumas.
- Na jums viską reikia sukramtyti ir įdėti į burną! Mažasis priėjo prie manęs ir pasakė
„Otto, ateik čia biški. Gal turi paskolint 5 litus? “ – štai ką jis pasakė. O tada aš jį ir pavadinau snargliu. Koks aš jam Otto? Aš dėdė Otto.
- Dabar turbūt gailiesi taip atsakęs tam vaikui? Turbūt verčiau būtum tiesiog praėjęs pro šalį?
- O kaipgi! Juk nebūčiau be reikalo kvietęs jo tėvo. Turbūt nežinote kaip liūdna patirti snarglio artumą. O jūs, palikite mane ramybėje, aš per daug liūdnas ir neramus, o štai ir Andrejus tolumoje.
- Gerai, Otto, mums jau viskas aišku... Ate, ate, ate..