Batų dėžė

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

-          Aš turiu reikalų! – šaukia Osvaldas, naršydamas stalčiuje.
-          Žinau, aš tavo reikalus, – nedrąsiai protestuoja Rasa. – Tik savaitgalis, ir prasideda reikalai. Ir kasdien, tie tavo neaiškūs reikalai... iki vidurnakčių... iki paryčių...
-          Žinai, kad po mamos mirties man liko visi jos rūpesčiai. Ir ko tu vis nepatenkinta? Ko tau trūksta?
-          Man trūksta tavęs, – kužda, ir jau garsiau priduria. – noriu turėti vyrą, su kuriuo išeitume pasivaikščioti, savaitgaliais kur nors važiuotume. Man tik dvidešimt dveji, o jaučiuosi kaip vargana pensininkė. O net ir tos išeina iš namų dažniau.
-          Vakar buvai pas Loretą, – teškia jis. – Grįžai išgėrusi! Ką, jau kasdien reikia valkiotis?!
-          Aš ten buvau su vaiku, – žodžiai lyg rėžiamas geležimi stiklas džeržgia, peraugdami į vis aukštesnę tonaciją. – Išgėrėme vieną butelį vyno. Tu mane vadini alkoholike?!
-          Aš tau nepriekaištauju, – prokuroro išraiška greit pasikeičia į sukto prekeivio. – Bet tu aiškini, kad niekur neišeini! Tai va, matai, kad esi neteisi. Be to, kas tau draudžia eiti? Eik! Pasivaikščiok, užsuk į parduotuves, nusipirk sau ko nors. Jei reikia pinigų, paprašyk Valdo. Jau tau ir Evaldui tai negailės. Pasivaikščiokit abu!
-          Aš noriu su tavimi, – jau virpančiu balsu šnabžda Rasa ir, nusisukdama į langą, priduria, – aš ne elgeta, kad prašinėčiau tavo tėvo pinigų.
Virtuvėje pakimba nemaloni tyla. Osvaldas suirzęs žvilgteri į žmoną. Ji stovi nusisukusi. Jei norėtum iš nugaros pavaizduoti nusivylimą, tai atrodytų būtent taip.
-          Na na, nepradėk jau čia.
Osvaldas prieina prie Rasos. Iš nugaros apglėbia ją, nosį įkiša į plaukus ir meilikaudamas perbraukia per viršugalvį. Jo pasitikinčios rankos įsibruka po megztuku, nustūmusios silpnai besipriešinančias moters rankas, apglebia krūtis ir apie spenelius nykščiais apsuka kelis ratus. Rasa muistosi, bet kai Osvaldas, atsukęs ją veidu į save ir vienu pirštu kilstelėjęs jos smakrą, nulaižo ašaras, supranta: ir vėl atleis, nusileis, tikės juo...

-     Na, skubu.
-     Aš eisiu su tavim! – pasigirsta laibas balselis.
Osvaldas giliai pro dantis įkvepia. Kiek beprasmiškų trukdžių!
-    Baik, Evaldai, tėtis turi darbo iki kaklo, – jis brūkšteli sau pirštu nuo ausies iki ausies, vaizdžiai rodydamas, koks užimtas yra. – Ir be to tuoj grįšiu. Tikrai, tikrai!
Evaldas, pusketvirtų metų jo kopija, stovi prie batų dėžės, laikydamas už nugaros tėvo batus ir rudomis maldaujančiomis akimis stebi jį.
-     Atiduok batus, – vaidindamas grėsmingą, bet šypsodamasis  Osvaldas griebia nuo žemės sūnų, mesteli jį į viršų, ir pagavęs kutena kutena, pirštais minkydamas jam šonkaulius.
Vaikas krykštauja iš smagumo, po to apsiveja putliomis rankytėmis jam aplink kaklą ir greitakalbe beria tiesiai į veidą:
-         Pasiimk ir mane. Aš klausysiu.
Tėvas sušiaušia jo purius plaukus ir, audamasis batus, aiškina:
-       Supranti, Evaldai, aš tau palieku saugoti mamą, – čia jis mirkteli Rasai, stovinčiai virtuvės tarpdury. –  Kaip be vyro galima palikti tokią gražią moterį, tik tavimi ir pasitikiu, be to aš greit grįšiu, o tada mes galėsime pasivažinėti po miestą. Sutarta?
Osvaldas ištiesia ranką ir ją tuoj pat sugniaužia drėgni sūnaus delniukai. Vaikiškas veidukas patikliai priglunda prie jo plaštakos ir, tėvui trūktelėjus, labai nenoriai ją paleidžia. Osvaldas pasodina vaiką ant batų dėžės ir atsainiai paplekšnoja per petuką.
-         Būk, vyras, – taria jis, – lauk.
Jau žengdamas per slenkstį, dar kartą atsisuka ir šypteli Rasai su Evaldu:
-        Iki, šeima!
Užsidaro durys. Pokšt! Atrodo, kad sprogsta kažkoks burbulas...
-        Evalduk, eik žaisti, – staiga pavargusiu balsu liepia mama vaikui, sėdinčiam ant batų dėžės.
-        Ne, aš lauksiu tėvelio, – tvirtai atsako jis.
-        Ir žaisdamas gali laukti, – graudžiai atsidūsta ji.
-      Ne! – purto galvą Evaldas ir krebždėdamas įsipatogina ant batų dėžės. – Tėtis sakė: greit grįšiu.
-         Kaip nori, – nebespiria ji, tik mosteli ranka ir nueina į virtuvę.

Rasa pašaukia Evaldą vakarienės, bet užsispyrėlis nė krust. Varškėčius tenka nešti jam į koridorių ir šiaip ne taip įkalbėti suvalgyti keletą kąsnių. Dar kartą pabando batų dėžės sargybinį nusivilioti pažadais apie naujus filmukus, bet ir vėl veltui.
Po kiek laiko Rasa pažvelgusi mato: maža baltaplaukė galvytė ilsisi ant Osvaldo nubrukto megztinio, kojos, keistai nukarę ir kažkokios įsitempę, lyg bet kurią akimirką būtų pasiruošusios pašokti. Ji prieina ir atsargiai paima sūnų ant rankų. Blausioje šviesoje mato, kaip miega mažas lašeliukas, graudžiai įsirėmęs į nosies sparną. Kažkas sukūkčioja ir dar vienas tik didesnis lašas dunksteli į vaiko skruostą. Kad tik jo nepažadintų! Rasa užgniaužia kvapą ir spontaniškai ima sūpuoti mažylį. Bet Evaldas tik suniurna ir nenubusdamas sugniaužtu kumšteliu nutrina abi ašaras.

-         Osvaldai, kodėl tu taip su Rasa? – klausia Loreta, geriausio jo draugo sesuo.
-       O ką Rasa? Aš ją gerbiuu... – laimingu gerokai išgėrusio žmogaus balsu aiškina vyras. – Gerbiu! Ji augina mano vaiką, gera mama, gera žmona, viskas kontroliuojama, viskas čiki...
-         Galėjai ir ją čia atsivežti.
-         Tu ką!? Man reikia atsipalaiduot nuo kasdienybės! O Rasa, kas? Mano duona! Myyyliu ją, bet supranti, duoną valgai kasdien, o kartais  taip užsinori bulkučių! Su kremu, cha cha...
Į lauko terasą išlenda jauna šešiolikmetė, peroksidu šviesintais plaukais ir negrabiu, bet ryškiu makiažu.
-          Ką čia darote? Šalta, eikit į vidų. – ji priekaištingai žiūri į Osvaldą.
-          Oi, bunde, tu mano, – griebia mergaitę į glėbį Osvaldas ir apsuka rateliu.
Blondinė spygauja, kikena ir glaudžiasi prie cigaretėmis, alkoholiu ir vyriškais kvepalais kvepiančio vaikino. Pačio gražiausio visame mieste, o gal net visame pasaulyje.
Vėjas pagauna naivų krizenimą ir nuneša jį į lietų. Lietus nuplaus.

Švinta. Lauke bjauru. Rasos galva plyšta po bemiegės nakties. Ji sėdi prie lango. Kelias už gerų šimto metrų, už žalios vejos, kurioje kažkas prisodino kvailų želdinių, užstojančių vaizdą į jį. Ji nepyko, kol gatvę stebėdavo tik pro užuolaidas, vogčiom, o jo mašina balta „Eclipse“ buvo matoma iš tolo. Dažnai pagrindine gatve pravažiuojančią mašiną lydėdavo žvilgsniu ir jausdavosi ne viena. Bet prieš metus jo mama nupirko sūnui naują brangų žaislą – trečios klasės „BMW“– pilkos, neišsiskiriančios iš mašinų srauto, spalvos. Prabangi utėlė! Tada ir ėmė maišyti ši nuskurusi flora. Bet dabar kelyje tuščia, tylu. Kelyje tylu, bet ventiliacijos angoje girdisi neramus vėjo trankymasis ir lietaus ošimas. Rasa rasotomis akimis žiūri priešais save. Ji atsidūsta, tik dabar pamačiusi kaip vėjo šuorai traiško ant stiklo lietaus lašus. Na ir kas, kad atitraukė užuolaidą, ji vis tiek paslėpta.
Ne! Daugiau nebesislėps. Rasa čiumpa vyro paliktą „Marlboro“ pakelį, išpurto iš jo vieną cigaretę ir išeina į balkoną. Užsidega ir nedaugiau kaip penketą kartų įtraukus... baigia ją. Nustebusi žvilgteri į nuorūką ir po sekundėlės meta per balkoną ją, smilkstančią su aimana „daugiau nebegaliu“. Lietus užgesins.

Skausmas. Balta. Ne, žalia spalva.
-         Ar turite tėvus, šeimą, giminių?..
„Kokie keisti klausimai, – susimąsto Osvaldas. – O ar turi? “
Mama mirė prieš trylika metų nuo krūties vėžio, dar prieš jo skyrybas. Evaldas tada buvo trijų. Evaldas. Jo tėvai dievino savo anūką. Mama jį popino, nes vaikas buvo panašus į jos sūnų, į jį. Su Rasa elgėsi draugiškai, kartais globėjiškai, bet jos nemylėjo, tikriausiai visą meilę buvo atidavusi trims vyrams: Valdui, Osvaldui ir Evaldui. O gal ji nujautė, kad Rasa paliks jos numylėtinį, iškrės tokią niekšybę?
Tėvas. Seniai jį vadina tik Valdu. Stiprus, savimi pasitikintis verslininkas. Verslininkas Valdas Vagis. Triguba V. Triguba pergalė. Nors ir jam nebuvo lengva. Po žmonos mirties jis pasinėrė į darbus. Metus gyveno vien didindamas savo akcijų vertę. Sužinojęs, kad Rasa skiriasi su Osvaldu, supyko. Ne, ne ant jos. Rasos nekaltino, niekuomet jos nekaltino! Tai jį, Osvaldą, prie draugų pažemino, pasakęs, kad daugiau nei cento nebeduos, jei nesitvarko gyvenimo ir palieka sūnų. Taip ir drėbė: galėsi gyventi kaip nori! Cha, ir gyveno... Ėmė iš gyvenimo viską: draugai, mašinos, vakarėliai, linksmybės, laisvai besiliejantis alkoholis ir kiek nori nevaržomo sekso... Mamos paliktų pinigų, senelių žemės ir sodybos Ignalinos rajone jau nebeliko. O kas liko? Mašinos, jo naujojo „Merso“, nebėra, nebent tik supjaustyti gabalai. Dviejų kambarių buto irgi nebėra, bet yra bendrabučio tipo kambarys. Mobilus telefonas yra, keistai išlikęs, net neįbrėžtas. Su draugų ir draugių numeriais. Kam skambinti?
Draugai. Vaidas ir Raimondas mirę ir jau palaidoti. Paskutinė jo sugyventinė, bjauri kalė, dvi savaites iki to įvykio išsikraustė iš jo kambario. Tiksliau buvo iškraustyta. Isterikė bandė išvaikyti jo kompaniją, švenčiančią krepšininkų pergalę. Bet teko pačiai rinktis skudurus už durų.
Kiti... O kas tie kiti?..

Rasa ruošiasi eiti į ligoninę. Reikia eiti, bet Evaldas užsispyrė, griežtai atsisako. Ji, juokais paėmusi už rankos, dvidešimt centimetrų didesnį už ją paauglį, tempia nuo kompiuterio į koridorių. Evaldas maivosi, vaitoja, stvarstosi už įvairiausių daiktų, o prie pat durų dribteli ant batų dėžės ir pareiškia:
-        Aš niekur neisiu.
Iš virtuvės, laižydamas nuo medinio šaukšto uogienę, žvilgteri Valdas, kaip visada, užsijuosęs mėgstamiausią jos prijuostę.
-      Rasele, nekankink vaiko! Nenori, tegul neina. Aš skambinau gydytojams, jam viskas bus gerai. Gal nors tai  išeis jam į naudą!
Lengvais žingsniais jis prisiartina prie jos, šypteli, pabučiuoja taip saldžiai: aviečių kvapas įsigeria į burną.
Jie sėdi ant batų dėžės vienas šalia kito – Valdas ir Evaldas – ir žiūri į ją. Dvi poros vienodų draugiškai žvilgančių kaštonų.