Mūsų ruduo

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Ji pritūpė tarsi norėdama šlapintis, apsikabino kelius, buvo labai pavargusi nuo bėgimo. Galvoje pynėsi įvairių pokalbių nuotrupos. Pasigirdo tylus aaa... ji atsigulė ant šono vis dar laikydama prispaustus prie krūtinės kelius. Buvo ruduo. Saulė švietė į geltonas klevų viršūnes virš jos galvos. Nuo ilgo verkimo moteriai pasidarė silpna. Ant suolelio atsirado sportinis kostiumas ir apatiniai. Ji lipo žemyn link upės. Visada bijojo plaukioti, vandenyje greit pavargdavo. Šaltas smėlis lindo į tarpupirščius, pamažu nuogą kūną ėmė braižyti srovelės. Ji paniro, pašokinėjo kelis kartus gaudydama orą. Apsirengė ir vėl bėgo. Batai buvo sunkūs nuo šlapio smėlio. Ilgi plaukai svėrė galvą atgal. Parbėgusi namo, padžiovė balkone rūbus ir nuėjo į vonią nusiprausti po karštu dušu. Paskui prisėdo prie kompiuterio. Jokių žinių. Tie patys trys laiškai: vienas nuo Jos: „Kvaile, tu Jam nereikalinga, beje su gimtadieniu, linkiu niekad neturėti nei vyro, nei vaikų“, kitas – nuo Jo: „ Labas Miki, su gimtadieniu! ”, trečias – jos atsakymas Jam: „Ačiū“. Šita moteris norėjo Jo laukti, jausdama, kad Jį paliks ta kita. Bet nelaukė. Dabar ji prisiminė, kai tamsią naktį sėdėjo svetimos šalies autobusų stotyje, laukdama, kol galės nusigauti iki Jo miestelio, pasakyti „Atsiprašau“. Norėjo pasitraukti taikiai, žinodama, kad vis dėlto jie draugai ir visada bus. Tada lijo lietus. Ji pamatė Jį su ta mergina, priėjo ir pasakė „Gerai, kad  sutikau jus abu, noriu atsiprašyti, kad jus pykdžiau“. Tada mergina išėjo namo, o jie liko dviese. Moteriai buvo pikta, kad prisiima kaltę. Juk Jis nesakė, kad turi merginą, Jis leido jai svajoti, Jis leido sau pamylėti merginą, kuri juo pasitikėjo. Ji atliko savo užduotį: atsiprašė, kad pasakė jo mažytei, kas tarp jų buvo, kad vis bandė kištis į jų santykius. Jis apkabino, pirmą valandą nakties turėjo būti autobusas į jos šalį, bet Jis neišleido. Tąnakt jie vėl mylėjosi. Ryte ji pasakė, kad trūksta pinigų bilietui, bet Jis pasakė, kad neturi ir miegojo toliau, moteris prašinėjo stotyje žmonių pagalbos. Dabar ji sėdi prieš ekraną, žiūri į Jo vardą... „Na taip, mes draugai, bet man skauda. Tiesa, alus buvo skanus, upės srovė nešė mano mintis ir aš negalvojau, kas vyksta ten, kur gimiau, ką veikia mano tėvai, atrodei pasimetęs, o aš džiaugiausi valgydama gervuoges pakrantėj ir matydama tave, o dabar man skauda, bet tu kažkada pasakei, kad širdis iš kraujo ir raumenų supūva, o akmuo nieko nejaučia. Taip tu pasakei apie mano širdį. Tiek to, žinau, kad tu manęs pasigesi“. Ji pasiėmė alaus iš šaldytuvo, atsivertė savo diplominį darbą ir rašė.  Viskas buvo kaip įprastai. Praėjo mėnuo ir laikas ėjo toliau. Kiekvieną dieną ji prisimindavo pokalbius, padarydavo jų analizes, pasakydavo sau „gana“, pastovėdavo balkone, gerdama ramunėlių arbatą, ir eidavo miegoti. Jos draugė visada patarė bandyt pažindintis su kraštiečiais, visai nieko jaunuoliai, o tos sienos saugumo neteikia. Ir ji galvojo, o gal ir smagu būtų. Gal būtų buvę geriau, jei tas žmogus būtų šalia. Kasdien ji skaitydavo tuos pačius elektroninius laiškus ir kaskart mintyse atsakinėdavo tai merginai: „gal tu ir neturėsi, gal... “ Ji įsivaizduodavo savo būsimą šeimą. Vyrą, tris vaikus, lakstančius dideliame sode. Aiškiai matydavo tris mažylius, verčiančius savo mėlynakį tėvą klevo lapų patalan. Tada ji nusišypsodavo tuščiam kiemui ir išeidavo į biblioteką rinkti medžiagos darbui. Jai patiko atsisėsti prie lango, kad galėtų matyti, kaip lauke keičiasi spalvos, kaip temsta. Buvo patenkinta, kad gali sėdėti viena ir rašyti nestebima. Jai nereikėjo pažinčių. Jis jai leido būti laisvai ir, anot Jo, rasti kitą. Tai buvo taip negražu. Toks neskoningas gyvenimo etapas moteriai, nemėgstančiai „svajonių romanų“. Bibliotekoje greitai sutemo, įsižiebė elektos lemputės ir ji nusprendė išeiti. Kiekvienas vakaras rodė žiemos artėjimą. Medžius negailestingai nurenginėjo vėjas, dangus degė it astros žiedas. Ji nuėjo į bažnyčią pastovėti prie žvakių liepsnų ir sugalvoti noro. Pastovėti neužteko, pati nusipirko porą „tabletukių“ ir brūkštelėjo degtuką: „ Už tavo laimę, o šita- už mano“. Tada prisiminė savo mamą, nuo kurios pabėgo, pasiilgusi Jo lūpų. „ Mama, aš daugiau niekad taip nedarysiu, jau niekad“, - vaikiškai kalbėjosi su savimi. Vos mėnuo iki Kalėdų, ji ėjo senamiesčio siaura gatvele, stebėdama vitrinas. Vieną langą puošė užuolaidėlė su spalvotais burbulais, ant stalo garavo arbata (bent jai tai buvo arbata). Svajonių vakaras: šilti namai, savas žmogus šalia ir kartu geriama arbata. Tokiais momentais ji pagalvodavo, kad kažkur turi būti toks, kaip ir ji,  laukiantis. Įėjo į parduotuvę, ilgai pastovėjo gėrimų skyriuje negalėdama išsirinkti, kuo čia užpylus dar vieną vakarą. Pasiėmė sidro skardinę. Patiko dizainas. Jaunas vyriškis užleido eilėje: „Jei tik tiek pirkinių... “ Jo krepšyje gulėjo laikraštis, prancūziškas batonas, obuoliai. Jai patiko toks galantiškas elgesys, bet dar labiau, kad gali greičiau apsisukus grįžti į savo kambarį ir pasidalinti su kambarioke „linksmonadu“. Beeidama sukūrė eilėraštį, grįžusi jį skubiai užrašė, apsirengė flanelinę pižamą, pripildė dvi taures:

- Na, mieloji, už atėjusius šalčius
-Tau dar trūksta jo?
-Tiek to. Nenoriu apie tai kalbėti. Žinai, kas kaip, o pakeisti aš jau nieko negaliu.
-Gal tau reikia vėl įsižiūrėti?
-Tegul mane įsižiūri, o aš pagalvosiu.

Ji įsitaisė pataluose, nusisuko į sieną ir netrukus užmigo. Paskutiniu metu toks ritmas ir nuotaika tapo įprasta. Ji nustojo tikrinti paštą. Kaip seniau gyveno tarp knygų tarsi šmirinėjanti pelė, ieškodama puslapiuose ko nors skanaus. Jos darbas kėlė baimę tik dėl laiko negailestingo bėgimo ir artėjančio atidavimo termino, o visa kita  - smagus užsiėmimas. Ir ji grįždavo pas kambariokę gerai nusiteikusi, pasakodavo apie savo naujus radinius. Išoriškai viskas buvo gražu, praeidavo savaitė ar daugiau, ji noriai kraudavosi daiktus, nusipirkdavo bilietą ir važiuodavo pas tėvus. Jos namai visada primindavo Jį. Kompiuteryje likę Jo žiūrėti filmai, mėgiami žaidimai, knygoje įkištas raštelis: „ Ar kada esi įsivaizdavusi kaip mes bučiuojamės? Jei taip, tai, kaip tau tas patiko? “ ir jos prierašas „ Tiesiog pabučiuok“. Atrodo, kad dar nesibaigė. Tada ji gerdavo kavą su mama ir kalbėdavosi, kaip reiks toliau gyventi, kaži kur ji liks, kokį darbą dirbs... arba žiūrėdavo filmus apie gamtą su savo tėčiu. Tos kelios dienos praeidavo žaibiškai. Ji vėl atsitemdavo pilną krepšį maisto, knygų.

-Na, kambarine, žiūrėk koks apsikramsnojimas mūsų laukia.
-Uhu! Smagumėėėlis.
-Darai savaitės planą? Toks apširdintas.
-O kas belieka?
-Taigi, kad taip.
-O ką tu galvoji veikt?
-Kaip visada.
-Jokių naujienų namie?
-Kaip ir ne.
-Nepasigedo?
-Tikriausiai smagiai gyvena ir be manęs.
-Nu sakau aš tau, apsidairyk aplinkui.

Ji išsivirė kavos, atsisėdo ant lovos, paskaitinėjo atsivežtus tekstus. Nesisakė, kad jos laukia pasimatymas su jaunuoliu iš kaiminystės. Būdama namie neiškentė nepatikrinusi savo socialinių puslapių, kuriuos buvo pripildžiusi vasariškomis nuotraukomis, norėdama pasakyti: „Aš graži ir man viskas gerai“. Žinučių skiltyje švietė vienetukas. Ji manė, kad Jis, bet tai buvo nepažįstamas vaikinas. Tekstas tumpas: „Gražios merginos, gražios nuotraukos“. Kadangi jai buvo vis vien, atsakė: „Ačiū tau“. Tą vakarą apsikeitė keletu laiškų, telefono numeriais. Atėjus susitikimo dienai ji net nesistengė būti graži ar įdomi ir apsimesti, kad viskas gerai. Kambariokė tik tada sužinojo, kad ji štai turi įdomų vakarą. Pasimatymas buvo sėkmingas, bet ji nieko nepasakojo savo draugei. Persirengė ir atsigulė miegoti. Tai buvo taip paprasta ir gražu. Ryte pasižiūrėjo į save veidrodyje. Persibraukė „peliuko Mikio“ kaktą ir pagalvojo: „ tu man leidai“.
Dabar moteris stovi prie lango, žiūri į vyro automobilį, apkritusį klevo lapais. Jis išėjo į parduotuvę nupirkti savo pilvotai žmonai persikų.
„Mūsų ruduo pats gražiausias. Nesvarbu, kad šaltas, bet pirmas, kuris man patinka“.